GRAŽUTĖS REGIONINIO PARKO PILIAKALNIŲ KULTŪROS KONTŪRAI IR MES

Archeologiniai paminklai Gražutės regioniniame parke, pirmiausiai, piliakalniai rodo, jog pirmosios gyvenvietės čia kūrėsi II tūkst. pr. Kr. – I-II tūkst. po Kr. Be to, šie unikalūs artefaktai liudija, jog Šiaurės – Rytų Aukštaitijoje pirmieji gyventojai kūrėsi prie upių slėnių, pelkių juosiamose kalvose, krantų kyšuliuose, pusiasaliuose ar prie ežerų.

Geriausiai, šį teiginį įrodo 2,89 ha Verslavos piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje Šventosios dešiniajame krante. Tai žmogaus apdorotas paskutinio ledynmečio traukimosi metu susiformavęs keimas – kalnas iš smėlio, molio ir žvyro horizontalių sluoksnių. Piliakalnio aikštelė ovali, pailga pietryčių – šiaurės – vakarų kryptimi, 45×24 m dydžio. Joje rasta brūkšniuotos keramikos, geležies gargažių (šlako). Šiuo metu piliakalnis yra tvarkomas ekologiškai, leidžiant ganytis smulkiakanopiniams gyvuliams – avims. Jos nenumindo piliakalnio šlaitų. Avys neišrankios pašarui – graužia krūmus ir peraugusią žolę. Be to, tokiu būdu tradiciniams ūkininkams yra padedamos išsaugoti stepinės pievos nuo apaugimo menkaverčiais krūmais.

Pats žodis „piliakalnis“, kilęs iš tų laikų, kai svarbiausias piliakalnyje stovėjusios medinės pilaitės elementas buvo iš žemių supilti jos pylimai. Lietuvių kalboje žodis „pilis” kildinamas iš „pilti”. Kai kada pasimetė ar užsimiršo ir pati piliakalnio vieta: piliakalniu pradėta vadinta įspūdingesnė kalva netoli tikrojo piliakalnio arba liko tik pilį menantis aplinkos pavadinimas. XX a. pradėjus domėtis pačiais piliakalniais, jiems pradėtos skirti visos vietovės, kurių pavadinimo šaknyje yra ,,pil“ bei vietos, panašios į pylimus.

„Piliakalnio“ sąvoka yra plati tiek teritoriniu, tiek ir chronologiniu aspektais. Dėl to piliakalniais vadinami labai skirtingi savo išorine išvaizda bei vidine struktūra objektai: nuo labai panašių į paprastas kalvas ankstyvųjų piliakalnių iki gerai matomais grioviais ir pylimais sutvirtintų vėlyvųjų piliakalnių. Paskutinį teiginį geriausiai atspindi Degučių piliakalnis arba Ažusamanis. Šį piliakalnį vietiniai gyventojai ilgą laiką vadino tiktai „Piliakalniu“. Gyventojai taip pat pasakojo, jog senovėje į šį „Piliakalnį“, ėjęs slaptas kelias per greta esančią Ažusamanio „balą“ (pelkę). Padavimas pasakoja, kad šis piliakalnis atsirado dar tais laikais, kai po mūsų žemę vaikščiojo milžinai. Anot legendos milžinas vardu Samanis paėmė žemių saują ir supylė ją į vieną vietą. Toje vietoje, iš kurios buvo imta žemė, atsirado Samanio ežeras, o iš supiltų žemių išdygo Samanio piliakalnis. Tik po Nepriklausomybės atkūrimo 2,1 ha piliakalnis pradėtas vadinti Degučių piliakalniu (Degučių vardas jam teko, nes objektas yra netoli Degučių kaimo – pasislėpęs miške į pietryčius nuo Degučių). Degučių piliakalnio viršūnėje yra ovali, pailga šiaurės – vakarų – pietryčių kryptimi, 27×19 m dydžio aikštelė apaugusi spygliuočiais. Degučių piliakalnis turi net tris pylimus. Jo šlaitai statūs, 15 m aukščio. Galimas atvejis, jog ant Degučių piliakalnio buvo įrengta Nalšios kunigaikščio Šiukščio (Suxe) (žuvo 1272 m.) pagrindinė tvirtovė – pilis. Visgi, tai nėra įrodyta. Tik hipotetiškai galima manyti, kad Degučių piliakalnis buvo patekęs į kunigaikščio Šiukščio bei jo brolio valdas ir formavo Salako – Šiukščių – Degučių trikampį. Visgi, viena yra aišku. Degučių piliakalnis yra svarbus besiformuojančios feodalinės santvarkos Lietuvoje liudininkas. Taip pat šis piliakalnis yra Brūkšniuotosios keramikos liekanų sergėtojas. Tai parodė 1949 ir 1972 m. archeologiniai žvalgymai. Įdomus faktas apie Degučių piliakalnį tas, jog 1830-1831 m. sukilimo metu čia buvo įkurtas Emilijos Pliaterytės štabas.

Žvelgiant į dabartinį piliakalnių vaizdą, juose bendrų požymių, jungiančių visus piliakalnius ir kartu skiriančių juos nuo kitų senovinių įtvirtinimų, surasti sunku. Tai dabartinės piliakalnių būklės pasekmė. Visi piliakalniai mūsų dienas pasiekė apardyti įvairių gamtos ir žmogaus jėgų: nuplauti upių, nuarti, iškasinėti duobių ir kt. Tas itin akivaizdu lankymui nepritaikytų Gražutės regioninio parko teritorijoje esančių piliakalnių atžvilgiu: Dūkštelių piliakalnio – Putrakalnio, Zokorių, Šiukščių, Jakiškių piliakalnio.

Gražutės regioninis parkas garsėja ir strateginių – gynybinių – signalinių Sokiškių, Dūkštelių arba Senojo Dūkšto, Pasamanės, Putrakalnio piliakalnių tinklo išlikimu. Šie piliakalniai, nutolę vienas nuo kito 200-850 m atstumu. Jie yra su pylimais ir gynybiniais grioviais. Nuo vieno piliakalnio viršūnės matomi ir kiti piliakalniai. Tai rodo, jog senovėje buvo įmanoma perduoti laužų skleidžiamus signalus, pranešančius apie pavojų.

Gražutės regioniniame parke viso yra 15 piliakalnių: 8 pavieniai: Lūžų (piliakalnio PV šlaito viduryje yra maždaug 5-6 m skersmens ir 0,3-0,4 m aukščio kauburys – sampilas, kurio pakraščiuose pastebima pora akmenų. Sampilo viršuje yra nedidelė duobė. Sampilas apaugęs krūmais. Piliakalnis priskiriamas Brūkšniuotosios keramikos tipui); Degučių kaimo piliakalnis, vad. Ažusamaniu arba Samaniu, Galminių ir Jakiškių piliakalniai (hipotetiškai priskirtini Brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalnių tipui, be ryškiau išreikštų įtvirtinimų, aiškesnių papėdės gyvenvietės požymių); Šiukščių kaimo piliakalnis, vad., Moliakalniu (jame įžvelgiami vėlyvojo piliakalnio – XIII a. pilies – bruožai. Matyt, tokį požiūrį paskatino pats kaimo, kuriame randamas piliakalnis, pavadinimas. Dar nuo E. Volterio laikų piliakalnis siejamas su 1268 m. minimo Nalšios kunigaikščio Šiukščio (Suxe) (žuvo 1272 m.) pilimi. Tai kunigaikštis, kuris 1268 m. pasidavė Rygos arkivyskupo Alberto Sverberio globai. Visgi nėra įrodyta ar Šiukščių piliakalnyje tikrai stovėjo kunigaikščio pilis. Šiukščio laikais čia galėjo ir nebūti pilies, o tik jam priklausantis kaimas šalia seniai apleisto ir užmiršto Brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalnio); Zokorių, Bielkaučyznos piliakalnis, vad. Pakaršinės arba Batarėja (piliakalnis turi gynybinius įtvirtinimus. Tai grioviai ir pylimai įrengti šlaituose, žemiau aikštelės krašto. Vienas pylimas 130 m ilgio ir 1,6 m aukščio beveik žiedu juosiantis piliakalnio šlaitą. Kitas, esantis žemiau piliakalnio aukštumos yra 15 m, pločio ir 1,2 m aukščio. Taip pat esama ir gynybinio pylimo, kurio gylis 0,6 m); Dūkštelių piliakalnis, vad. Putrakalniu; 7 kompleksiniai: Verslavos, Ūžėniškių (privati valda), Dūkštelių arba Senojo Dūkšto piliakalnis, Pasamanės, Sokiškių, Kiemionių (piliakalnis priskiriamas Brūkšniuotosios keramikos tipui), Vitkūnų. Apie Vitkūnų piliakalnį yra išlikęs padavimas, pasakojantis, jog ponas liepė kareiviams kastuvais supilti kalną. Kuriais metais tai buvo nežinia. Žinoma, jog kareiviai pono nepaklausė. Tada ponas supyko, ir grasindamas įsakė kalną supilti ne kastuvais, o kepurėmis. Taip, bene, buvo supiltas Vitkūnų piliakalnis. Kitas padavimas pasakoja, jog per karą (neįvardijama kokį) kareiviai norėdami apsiginti nuo priešų supylė piliakalnį. Neturėjo kastuvų, todėl tam naudojo kepures. Trečias padavimas pasakoja, jog Vitkūnų piliakalnyje yra užkasta bažnyčia. Todėl kartais girdima, kaip skamba varpai po žemėmis. Taip pat pasakojama, jog piliakalnyje buvusi skylė. Žmonės pririšę akmenuką prie siūlo, išvyniodavo visą špulę (ritę) ir galo nepasiekdavo. Sakoma, jog naktimis prie piliakalnio būdavo ganomi arkliai. Todėl nuolat būdavo girdimas kanopų bildesys, geležinių pančių skambesys. Visgi, atėjus prie piliakalnio jokių arklių niekas nerasdavo. Galiausiai, esama pasakojimo, kad piliakalnis prakeiktas, nes kas važiuodavo su vežimu naktį pro jį tam ratus numaudavo. Džiaugiamės, jog Turmanto seniūno, Smalvų bendruomenės ir Zarasų rajono savivaldybės dėka Vitkūnų, Smalvų piliakalnis jau yra atvertas turistams. Šis pasitinka svečius pasipuošęs inkilais su Lietuvos Respublikos trispalvėmis ir nauju informaciniu stendu. Lankytojus nuo Smalvų iki Vitkūnų piliakalnio lydi 3 informacinės rodyklės, nurodančios 2,1; 1,7; 1,5 km atstumą.

Apibendrinant, galima teigti, jog Gražutės regioniniame parke seniausia piliakalnių paskirtis buvo gyvenamoji. Jų aikštelėse statyti gyvenamieji būstai ir ūkiniai pastatai, o šlaituose ir aikštelių pakraščiuose buvo įrengiami pylimai, supiltos neaukštos žemių juostos, už kurių kasami grioviai. Gyvenvietės buvo silpnai įtvirtintas, keliolika hektarų apėmęs papilys (įtvirtinta ir gyvenama gyvenvietė. Papilys būdavo už piliakalnį didesnė teritorija, apjuosta gynybiniu grioviu ir / ar pylimu. Minėtuosius teiginius įrodo konkretūs archeologiniai Gražutės regioninio parko piliakalnių radiniai: žmonių kaulai, puodai, šukės, durklai, akmeniniai kirvukai, degto molio, gludinti akmens kirvukai, anglys ir kitos senovės liekanos.

Gražutės regioninio parko piliakalnių pritaikymas lankymui