Nors kai kuriems žmonėms šulinys gali priminti senovinę relikviją, jis vis dar labai populiarus namų ir sodų akcentas. Daugeliui šulinio vanduo yra vienintelis geriamojo vandens šaltinis. Tik tinkamai įrengiant ir prižiūrint šulinį galima tikėtis, kad vanduo bus kokybiškas ir švarus.
Šulinį geriausia kasti aukštesnėje vietoje, nes liūtys ir potvyniai gali įtakoti šachtinių šulinių naudojamo geriamo vandens kokybę. Visi pavojingi taškai, galintys užkrėsti šulinį, tokie kaip tualetas ar tręšiami daržai, turi būti žemiau šulinio. 20 m spinduliu apie šulinį draudžiama plauti automobilius, girdyti gyvulius, plauti ir skalauti skalbinius, vykdyti kitą veiklą, kuri gali būti vandens užteršimo priežastis. Prie šulinio turi būti sudaroma apsaugos zona, kurios atstumas iki gyvenamojo namo – 7m, iki garažo, ūkinio pastato ar šiltnamio – 10m, iki tvarto, mėšlidės ir kompostavimo aikštelės, išgriebimo duobės – 25 m.
Žemės paviršiuje aplink šulinį turi būti įrengtas 2 m pločio akmenų grindinys, betoninė arba asfaltinė danga su nuolydžiu nuo šulinio. Antžeminė šulinio dalis (rentinys) gali būti betoninis, gelžbetoninis arba medinis ir ne žemesnis kaip 0,8 m. Aplink šulinį turi būti įrengiama 1,5 m gylio ir 0,7– 0,8 m pločio plūktinė molio arba priemolio užtūra, kuri užpilama 20 cm storio žvyro sluoksniu. Šulinio dugną turėtų sudaryti smėlio ir žvyro sluoksnių filtras, kurio storis turi būti 0,4-0,6 m.
Įrengiant šulinį būtina užtikrinti, kad į jį nepateks krituliai, prie jo nesikaups paviršinis vanduo, todėl jį reikia uždengti stogeliu arba dangčiu. Vandens pasėmimui naudojama vandens pakėlimo įranga – siurbliukas arba vanduo semiamas kibiru, įrengiant suktuvą su metaline rankena. Jeigu vanduo semiamas kibiru, jį reikia naudoti vieną ir visada tą patį.
Šuliniai pagal poreikį turi būti valomi ir remontuojami. Prieš valant šulinį, išsemiamas vanduo, išvalomas dugnas, nuvalomos rentinio sienelės, jeigu reikia, suremontuojamos. Išvalytus šulinius rekomenduojama dezinfekuoti. Dezinfekcijai galima naudoti tik Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka autorizuotas ir registruotas dezinfekcines medžiagas – biocidus. Šie preparatai, medžiagos naudojamos ir dozuojamos pagal gamintojų pateiktas instrukcijas.
Rekomenduojama, kad šulinių savininkai ne rečiau kaip vieną kartą metuose organizuotų vandens cheminį ir mikrobiologinį tyrimą. Rekomenduojama minimali tyrimų apimtis: žarninės lazdelės arba atsparios šilumai koliforminės bakterijos: nitratai, nitritai, amoniakas, permanganato indeksas, savitasis elektrinis laidis. Dėl šių tyrimų reikia kreiptis į akredituotas (atestuotas) laboratorijas.
Šulinių vandens sauga ir kokybė turi neviršyti Lietuvos higienos normoje HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ nustatytų rodiklių.
Rasa Jakučionienė
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos departamento Zarasų skyriaus visuomenės sveikatos specialistė
tel. (8 385) 52 062
el. p. rasa.jakucioniene@nvsc.lt
*Draudžiama www.zarasuose.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio administracijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti www.zarasuose.lt kaip informacijos šaltinį ir naudoti aktyvią www.zarasuose.lt nuorodą. Publikuojamų straipsnių autorių nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone, tačiau yra kiek įmanoma tiksli ir neklaidinanti. Už pateiktos informacijos aktualumą ir tikslumą atsako jos pateikėjai, mūsų informacijos šaltiniai. www.zarasuose.lt administracija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi ar pažeidžia įstatymus. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.