Siekiama paskelbti šventuoju
Zarasų trečiojo amžiaus universiteto senjorai sulaukė įspūdingos paskaitos apie legendinį Šventų Jonų bažnyčios pamokslininką kunigą Alfonsą Lipniūną.
Užsiėmimuose apsilankė Popiežiškosios lietuvių kolegijos atstovas – kunigas Vitalijus Kodis, kuriam pavesta rūpintis kun. A. Lipniūno beatifikacijos byla.
Lektorius paaiškino, kokia tai byla. Jau keliolika metų ji yra tiriama istorikų, teologų, teisininkų. Siekiama įsitikinti, surinkti įrodymus, jog kun. A. Lipniūną Bažnyčia gali paskelbti šventuoju ar palaimintuoju.
Lietuvoje teturime vieną šventąjį Kazimierą ir du palaimintuosius – Teofilių Matulionį ir Jurgį Matulaitį. Tuo tarpu Lenkijoje, Italijoje ir kitose šalyse tokių išaukštintų asmenybių yra daug daugiau.
Šventaisiais, palaimintaisiais tampama dėl puikiai išreikštų asmenybės dorybių, dėl kankinystės, gyvybės paaukojimo, dėl kilnių tikslų.
Vardan ko suteikiami tokie šventumo ženklai? Kad mums visiems būtų gyvenimo pavyzdys, kad turėtume kuo sekti.
Gyveno šventai
A. Lipniūnas gimė 1905 metų kovo 13 dieną Panevėžio apskrities Talkonių kaime. 1930 metais baigė Kauno kunigų seminariją. Pirma darbo vieta – darbas su jaunimu Panevėžio katedroje. Čia ir atsiskleidė jaunuolio didelis tikėjimas ir drąsa. Net ir nepriklausomos Lietuvos mokyklose buvo ribojama ateitininkų veikla, tad dirbo su jaunimu pogrindyje. Važinėjo ir į mūsų Zarasus, Rokiškį, Uteną. Drąsiai skelbė Dievo žodį.
Mokėsi Liono ir Paryžiaus universitetuose. 1939 metais perkeliamas į Vilniaus Jonų bažnyčią, dėsto Vilniaus universitete. Kai atėjo nacių laikotarpis, kunigas sakydavo, jog „sovietai ir naciai yra blogai“, ir tvirtino, jog niekas lietuvių nepapirks stoti į nacių kariuomenę. Užsiiminėjo labdara. Buvo atidus kiekvienam žmogui. Aiškino, jog dėl tiesos galima paaukoti net gyvybę. Į jo pamokslus plūdo minios žmonių.
Koncentracijos stovykloje
Dėl tos tiesos 1943 metų kovo mėnesį naciai kunigą suėmė ir kartu su kitais 46 Lietuvos inteligentais išvežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Vežė kaip būsimus mirtininkus. Stovėjo prie Mirties vartų nuogi, apipilti vandeniu, buvo plakami, badmiriavo, sirgo ir mirė. Jiems rodydavo galimybę išeiti – krematoriumo kaminą.
Ir tokiomis sąlygomis kunigas sugalvojo būdą evangelizuoti kalinius, slaptai aukojo šv. Mišias, dalijo Komuniją. Į religinį gyvenimą infiltravo apie 490 žmonių. Kartu su kunigu Stasiu Yla teikdavo sakramentus. Net pats žiauriausias budelis Kozlovskis vienąkart atėjo pas jį išpažinties. Kai viešai sušaudyti buvo išrikiuoti lenkų kareiviai, jis taip pat viešai suteikė jiems nuodėmių atleidimą. Net naciai neišdrįso jo už tai sušaudyti.
Mirties keliu
1945 metų sausio mėnesį situacija pasikeitė. Naciai nusprendė kalinius nuvesti iki jūros, susodinti į laivus. Jiems, bejėgiams, reikėjo nueiti 170 kilometrų. Iš 850 nuėjo tik 230, kiti pabėgo, mirė arba buvo nušauti. Mirties kelias truko beveik du mėnesius. Kunigas A. Lipniūnas slaptai aukodavo šv. Mišias. 1945 metų kovo 12 dieną jam sukako 40 metų. Tądien atvažiavo sovietinės armijos tankai ir dvasininkas tapo laisvas, ėjo į vietos bažnyčią, laikė šv. Mišias.
Laisvėje kankinys kun. A. Lipniūnas išgyveno tik 16 dienų – mirė 1945 metų kovo 28 dieną nuo dėmėtosios šiltinės. Jį globojęs vienuolis neatidavė palaikų į bendrą kapą. Juos lietuviai atsivežė tik 1989 metais. Palaidojo prie Panevėžio katedros.
Atminimas
Kunigas V. Kodis pasakojo, jog šiandien pasaulinio lygio Štuthofo muziejuje yra kun. A. Lipniūno paveikslas. Lenkijoje yra ne viena jo asmenybei skirta atminimo lenta. Prieš mirtį kun. A. Lipniūnas yra pasakęs: „Stengiausi būti idealistas. Man reikia mirti, bet aš prisikelsiu.“ Išleista kun S. Ylos knyga „Kunigas Alfonsas Lipniūnas“.
Kun. V. Kodžio žodžiais tariant, belieka laukti, kada Bažnyčia pasakys „taip“. O meldžiant Dievo malonių prašyti ir mūsų kilnaus dvasininko Alfonso Lipniūno užtarimo. Tegu jis džiaugiasi amžintąją Dievo garbe.
Po tokios paskaitos ne vienas savęs klausėme: „kiek tvirtybės ir drąsos turė-čiau?“ A. Lipniūnas mokėjo atskleisti religinio gyvenimo džiaugsmą ir jo svarbą žmogaus sielai net baisių įvykių fone.
Ona KAČKIENĖ
Kunigas A. Lipniūnas Panevėžyje 1932 m. (nuotrauka iš archyvo).
Nuotraukose: Vitalijus Kodis pasakoja apie pamokslininką kunigą A. Lipniūną, kurį siekiama paskelbti palaimintuoju; Zarasų trečiojo amžiaus universiteto klausytojai.
Petro Ivanovo nuotraukos
Siekiama paskelbti šventuoju
Zarasų trečiojo amžiaus universiteto senjorai sulaukė įspūdingos paskaitos apie legendinį Šventų Jonų bažnyčios pamokslininką kunigą Alfonsą Lipniūną.
Užsiėmimuose apsilankė Popiežiškosios lietuvių kolegijos atstovas – kunigas Vitalijus Kodis, kuriam pavesta rūpintis kun. A. Lipniūno beatifikacijos byla.
Lektorius paaiškino, kokia tai byla. Jau keliolika metų ji yra tiriama istorikų, teologų, teisininkų. Siekiama įsitikinti, surinkti įrodymus, jog kun. A. Lipniūną Bažnyčia gali paskelbti šventuoju ar palaimintuoju.
Lietuvoje teturime vieną šventąjį Kazimierą ir du palaimintuosius – Teofilių Matulionį ir Jurgį Matulaitį. Tuo tarpu Lenkijoje, Italijoje ir kitose šalyse tokių išaukštintų asmenybių yra daug daugiau.
Šventaisiais, palaimintaisiais tampama dėl puikiai išreikštų asmenybės dorybių, dėl kankinystės, gyvybės paaukojimo, dėl kilnių tikslų.
Vardan ko suteikiami tokie šventumo ženklai? Kad mums visiems būtų gyvenimo pavyzdys, kad turėtume kuo sekti.
Gyveno šventai
A. Lipniūnas gimė 1905 metų kovo 13 dieną Panevėžio apskrities Talkonių kaime. 1930 metais baigė Kauno kunigų seminariją. Pirma darbo vieta – darbas su jaunimu Panevėžio katedroje. Čia ir atsiskleidė jaunuolio didelis tikėjimas ir drąsa. Net ir nepriklausomos Lietuvos mokyklose buvo ribojama ateitininkų veikla, tad dirbo su jaunimu pogrindyje. Važinėjo ir į mūsų Zarasus, Rokiškį, Uteną. Drąsiai skelbė Dievo žodį.
Mokėsi Liono ir Paryžiaus universitetuose. 1939 metais perkeliamas į Vilniaus Jonų bažnyčią, dėsto Vilniaus universitete. Kai atėjo nacių laikotarpis, kunigas sakydavo, jog „sovietai ir naciai yra blogai“, ir tvirtino, jog niekas lietuvių nepapirks stoti į nacių kariuomenę. Užsiiminėjo labdara. Buvo atidus kiekvienam žmogui. Aiškino, jog dėl tiesos galima paaukoti net gyvybę. Į jo pamokslus plūdo minios žmonių.
Koncentracijos stovykloje
Dėl tos tiesos 1943 metų kovo mėnesį naciai kunigą suėmė ir kartu su kitais 46 Lietuvos inteligentais išvežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Vežė kaip būsimus mirtininkus. Stovėjo prie Mirties vartų nuogi, apipilti vandeniu, buvo plakami, badmiriavo, sirgo ir mirė. Jiems rodydavo galimybę išeiti – krematoriumo kaminą.
Ir tokiomis sąlygomis kunigas sugalvojo būdą evangelizuoti kalinius, slaptai aukojo šv. Mišias, dalijo Komuniją. Į religinį gyvenimą infiltravo apie 490 žmonių. Kartu su kunigu Stasiu Yla teikdavo sakramentus. Net pats žiauriausias budelis Kozlovskis vienąkart atėjo pas jį išpažinties. Kai viešai sušaudyti buvo išrikiuoti lenkų kareiviai, jis taip pat viešai suteikė jiems nuodėmių atleidimą. Net naciai neišdrįso jo už tai sušaudyti.
Mirties keliu
1945 metų sausio mėnesį situacija pasikeitė. Naciai nusprendė kalinius nuvesti iki jūros, susodinti į laivus. Jiems, bejėgiams, reikėjo nueiti 170 kilometrų. Iš 850 nuėjo tik 230, kiti pabėgo, mirė arba buvo nušauti. Mirties kelias truko beveik du mėnesius. Kunigas A. Lipniūnas slaptai aukodavo šv. Mišias. 1945 metų kovo 12 dieną jam sukako 40 metų. Tądien atvažiavo sovietinės armijos tankai ir dvasininkas tapo laisvas, ėjo į vietos bažnyčią, laikė šv. Mišias.
Laisvėje kankinys kun. A. Lipniūnas išgyveno tik 16 dienų – mirė 1945 metų kovo 28 dieną nuo dėmėtosios šiltinės. Jį globojęs vienuolis neatidavė palaikų į bendrą kapą. Juos lietuviai atsivežė tik 1989 metais. Palaidojo prie Panevėžio katedros.
Atminimas
Kunigas V. Kodis pasakojo, jog šiandien pasaulinio lygio Štuthofo muziejuje yra kun. A. Lipniūno paveikslas. Lenkijoje yra ne viena jo asmenybei skirta atminimo lenta. Prieš mirtį kun. A. Lipniūnas yra pasakęs: „Stengiausi būti idealistas. Man reikia mirti, bet aš prisikelsiu.“ Išleista kun S. Ylos knyga „Kunigas Alfonsas Lipniūnas“.
Kun. V. Kodžio žodžiais tariant, belieka laukti, kada Bažnyčia pasakys „taip“. O meldžiant Dievo malonių prašyti ir mūsų kilnaus dvasininko Alfonso Lipniūno užtarimo. Tegu jis džiaugiasi amžintąją Dievo garbe.
Po tokios paskaitos ne vienas savęs klausėme: „kiek tvirtybės ir drąsos turė-čiau?“ A. Lipniūnas mokėjo atskleisti religinio gyvenimo džiaugsmą ir jo svarbą žmogaus sielai net baisių įvykių fone.
Ona KAČKIENĖ
Kunigas A. Lipniūnas Panevėžyje 1932 m. (nuotrauka iš archyvo).
Nuotraukose: Vitalijus Kodis pasakoja apie pamokslininką kunigą A. Lipniūną, kurį siekiama paskelbti palaimintuoju; Zarasų trečiojo amžiaus universiteto klausytojai.
Petro Ivanovo nuotraukos
*Draudžiama www.zarasuose.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio administracijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti www.zarasuose.lt kaip informacijos šaltinį ir naudoti aktyvią www.zarasuose.lt nuorodą. Publikuojamų straipsnių autorių nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone, tačiau yra kiek įmanoma tiksli ir neklaidinanti. Už pateiktos informacijos aktualumą ir tikslumą atsako jos pateikėjai, mūsų informacijos šaltiniai. www.zarasuose.lt administracija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi ar pažeidžia įstatymus. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.