Antroje rugpjūčio pusėje atostogaujantį Dusetų jaunimą ir vaikus į Kultūros centrą sukvietė dviejų dienų kūrybinės dirbtuvės.
Pirmiausia sulaukėme dviejų puikių jaunų mokytojų iš Artistų namų INSITI Vilniuje. Tai, ko gero, pirmas šiuolaikinio ir gatvės šokio seminaras Zarasų rajono istorijoje. Susipažinus ir apšilus mokytojai pasikeisdami mokė atskirų judesių, parodė, kaip juos jungti į visumą. Per pietus INSITI artistų namų įkūrėja ir mokytoja Indrė Pivoraitė papasakojo apie savo kelią (gatvės šokius šoka nuo 13 metų, yra Lietuvos ir Europos gatvės šokių ir contemporary daugkartinė čempionė) ir draugystę su įvairių stilių šokiais, domėjosi, koks jaunimo užimtumas ir galimybės užsiimti prasminga veikla Lietuvos pakraščio miesteliuose. Popiet buvo nutarta nugludinti išmoktus judesius ir sujungti juos į darnią choreografinę kompoziciją ir sugalvoti efektingą pabaigą, kurios net kelis variantus pasiūlė mokytojas Pijus Mickus. Ir tikrai pavyko! Kad ir braukdami prakaitą (laukę tądien oro temperatūra pasiekė 28 laipsnius), seminaro dalyviai su šypsenomis veiduose gludino kompoziciją iki puikaus rezultato, kurį buvo galima užfiksuoti vaizdo filmuke.
Seminaro pabaigoje mokytoja Indrė dar ilgokai pasakojo susidomėjusioms merginoms apie įvairius šiuolaikinio šokio stilius, kur ir kaip galima jų išmokti. Pasakojo apie INSITI Artistų namų pirmuosius žingsnius ir drąsino jaunimą imtis iniciatyvos savo aplinkoje.
Kitą dieną darbo ėmėsi režisierė iš Zarasų Gražina Kazokienė. Teatro abėcėlės mokytasi nuo pat pradžių. Susėdę į susipažinimo ratą pirmiausia dalyviai mokėsi sutelkti dėmesį – įsiminti visų dirbtuvių dalyvių vardus, įdėmiai klausytis, kaip jie prisistato. O dalyvių buvo visai nemažai – arti dvidešimties. Paskui režisierė paprašė visų sugulti ir keletą minučių užsimerkus klausytis. Kas ką girdi? Ar tik savo burbuliuojantį pilvą, šalia gulinčiojo kvėpavimą, ar ir lempos zvimbimą, režisierės pirštus, barbenančius į pianiną, kažkur lauke pravažiuojančią mašiną, sulojusį šunį? Visa tai – aktoriaus mokymasis susitelkti, būti dėmesingam, klausytis ir išgirsti. Vėliau pereita prie judesio. Padrikas vaikščiojimas po sceną neatsitrenkiant vienam į kitą, vaikščiojimas sparčiu žingsniu, pasišokėjant, tarsi skintum obuolį, lakstymas – tai teatro pamokose vadinama „užimti erdvę“. Ir visa tai reikia daryti taip, kad jaustum esantį šalia, neužkliudytum, neužgautum. Taip mokomasi pajusti savo kūną ir erdvę. Jaunimą pralinksmino užduotis pasidalijus poromis įsivaizduoti, kad jie – Siamo dvyniai, suaugę kuria nors kūno dalimi, ir taip pasivaikščioti po sceną. Taip pamažu mokomasi užmegzti kontaktą ir dialogą. Paskui režisierė paprašė susėsti kartu vieni kitų nepažįstančius jaunuolius (jų buvo iš Antazavės, Dusetų, Zarasų, Vilniaus ir Kauno) ir sužinoti kuo daugiau apie kitą, paskui jį pristatyti visiems. Dar smagesnė užduotis – susėdus vienam priešais kitą žaisti „veidrodį“ – atkartoti menkiausią partnerio judesį. Visa tai, anot režisierės, pasitarnauja aktoriaus profesijoje – mokėti mėgdžioti, pajusti ir atkartoti ne tik kito žmogaus judesį, balsą, manierą, bet ir jo emocijas, grimasas ir kt. Juk, anot režisierės, aktorius, priešingai nei skulptorius ar tapytojas, neturi nei marmuro, nei dažų, tik savo kūną ir balsą. Šiuos įrankius ir reikia tobulinti, treniruoti, mankštinti. O medžiaga, kuri pasitarnauja aktoriui, yra kultūra plačiąja prasme – aktorius turi skaityti, domėtis, pažinti, keliauti, bendrauti, nes tai yra kraitis jo kūrybai, kurį vėliau gali panaudoti scenoje. Todėl ir sulaukus pertraukėlės režisierė skyrė jaunimui užduotis – apsilankyti čia pas esančioje Dusetų dailės galerijoje, kurioje tuo metu buvo eksponuojama Dusetų menininkų darbų parodą, apžiūrėti ją, išsirinkti labiausiai artimą paveikslą ir po pertraukos pasidalinti, nupasakoti, kuo jis patraukė, kokia emocija, nuotaika pasirodė artima, o gal „užkabino“ tiesiog autoriaus paveikslui duotas pavadinimas?
Vėliau pereita prie rimtesnių užduočių – pantomimos pratimėlių. Kiekvienas dirbtuvių dalyvis turėjo pasirinkti ir scenoje pavaizduoti (be žodžių ir be papildomo rekvizito) kokį nors etiudą iš savo gyvenimo, artimos aplinkos. Kiti gi turėjo atspėti, kas vaizduojama. Buvo sukurta tikrai įdomių etiudų, nevienodai lengvai „iššifruojamų“. Jaunuoliai mokėsi pavaizduoti savo emocijas, įvykį ir jo poveikį. Režisierė kiekvieno „pasirodymą“ įvertino išsakydama pastabas.
Neužmirštas ir dar vienas itin svarbus aktoriaus įrankis – balsas. Sustojus ratu buvo pramankštinti veido raumenys ir kalbos padargai, mokytasi leisti garsą – nuo piano iki forte, iki riksmo. Dalyviams buvo smagu atrasti savo balso galimybes artikuliuotai deklamuojant kad ir paprastą patarlę – „Nuo mėsos lūpos vėpsos, nuo varškės dantys barškės“.
Ir pamažu įsidrąsinus, išlaisvinus kūno judesius, išdrįsus laisvai skleistis, pereita prie rimtesnių sceninių pastatymų.
Džiugu, kad neseniai Dusetose buvo įvykusios kūrybinio rašymo dirbtuvės su rašytoja Elona Ežerinyte, kurioje teko dalyvauti keletui jaunuolių, kurie dabar atėjo ir į teatro pamokas. O tose kūrybinėse dirbtuvėse buvo sukurta nemažai japoniško stiliaus trieilių haiku, kuriuos režisierė Gražina Kazokienė ir panaudojo etiudams. Visiems dalyviams buvo paskirta po „vaidmenį“, ir pamažu scena buvo užpildyta… Kažkas buvo ežero žolės, kažkas – žuvelės, kažkas – nendrės, kiti gi – „muzikinė grupė“… Turbūt nebandžiusiems sunku patikėti, kad į sceną galima perkelti tokias haiku eilutes kaip
Nedainuok dabar
Jauno mėnulio pievoj
žolės sapnuoja
arba
Vasara baigias
Atostogos rudenį
Suteikia vilties
Bet patyrusiai režisierei su jaunais išlaisvėjusiais ir išdrąsėjusiais aktoriais tai buvo įmanoma. Ir ne tik tai. Scenoje garsu, vaizdu ir balsu atgimė netgi toks haiku trieilis:
Rudenio lietūs
Verkia ant virvės vieni
rūbų segtukai.
Visos šios poetinės literatūrinės miniatiūros buvo nušlifuotos, išdailintos ir galiausiai užfiksuotos vaizdo medžiagoje, kuri bus išsaugota Dusetų kultūriniam metraščiui.
Užbaigdama netrumpas aktorinio meistriškumo pamokas režisierė linkėjo jauniesiems aktoriams būti smalsiems, gerti į save visa, ką teikia kultūrinis gyvenimas, aplinka, – skaityti, lankyti parodas, kiną, domėtis, gilintis, krauti savo vidinius turtus. Ir išdrįsti. Nesusikaustyti, o drąsiai imtis saviraiškos – ar tai būtų šokis, ar vaidyba, ar dainavimas, ar piešimas, ar literatūra. Paklausti, ar norėtų vaidinti toliau, beveik visi aktorinio meistriškumo pamokų mokiniai pakėlė rankas. Tad yra vilties, jog šiame krašte teatro bacila neišnyks.
Žinoma, dirbtuvių dalyviai buvo pakviesti į paskutinę projekto „Dusetos šoka, skaito, vaidina, rašo“ dalį – aktorės Birutės Mar solo teatro spektaklį „Unė“ apie aktorę Unę Babickaitę (Baye).
Kodėl gi projekto užbaigai pasirinktas būtent šis spektaklis? Visų pirma dėl to, kad aktorė Unė Babickaitė, viena ryškiausių ir spalvingiausių praėjusio šimtmečio lietuvių teatro asmenybių, aktorė ir režisierė, vaidinusi Holivudo filmuose, Niujorko, Vašingtono ir Paryžiaus scenose, yra susijusi su Dusetomis. Ją su šiuo kraštu siejo artima bičiulystė su dusetiškiu vertėju, šviesuoliu Linu Broga. Šis žmogus ne tik palaikė glaudų ryšį su aktore laiškais, bet ir pasirūpino, kad josios palikimas, biblioteka, asmeniniai daiktai po jos mirties būtų išsaugoti ir perduoti Teatro, muzikos ir kino muziejui.
Kad geriau suvoktume aktorės Unės Babickaitės asmenybės šviesą, prieš spektaklį išklausėme architekto Gintauto Kažemėko, vertėjo Lino Brogos kūrybos žinovo, pasakojimo apie Unės Babickaitės ir Lino Brogos ryšius. Tai buvo dviejų kūrybingų sielų bendrystė. Netgi manoma, kad J. Baltrušaičio poezijos tomelį vertimams Linas Broga gavo kaip tik iš Unės Babickaitės bibliotekos. Savo ruoštu vėliau jis pasirūpino išleisti Unės Babickaitės palikimą, sudėjęs tai į knygą „Atsiminimai. Dienoraštis. Laiškai“. Čia atsiskleidžia aktorės asmenybės plotis ir gylis. Šio dienoraščio pagrindu ir sukurtas Birutės Mar monospektaklis „Unė“. Aktorė grakščiai ir subtiliai scenoje perteikė šios iškilios asmenybės žvilgsnį į aplinką – su autoironija, aistra, humoru; ir jos vidinį švytėjimą. Kaip rašo aktorė Birutė Mar, kad per Unės personažą ji pabandė apmąstyti ir savas teatrines patirtis, sukurti spektaklį apie TEATRĄ – jo žavingą ir trapią iliuziją.
Šios dienos Dusetose, užpildytos kai kam pirmąją teatrine patirtimi, kaip ir ankstesnės kūrybinio rašymo bei iliustracijų kūrimo dirbtuvės, tikime, pasėjo reikiamą sėklą ir norą realizuoti savo kūrybinius sumanymus. Dėkojame visiems mokytojams ir dalyviams.
Indrė Klimkaitė
Nuotraukos Vilijos Visockienės, Indrės Klimkaitės ir Giedrės Aleksandravičiūtės
*Draudžiama www.zarasuose.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio administracijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti www.zarasuose.lt kaip informacijos šaltinį ir naudoti aktyvią www.zarasuose.lt nuorodą. Publikuojamų straipsnių autorių nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone, tačiau yra kiek įmanoma tiksli ir neklaidinanti. Už pateiktos informacijos aktualumą ir tikslumą atsako jos pateikėjai, mūsų informacijos šaltiniai. www.zarasuose.lt administracija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi ar pažeidžia įstatymus. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.