KUO MES SKIRIAMĖS NUO KITŲ TAUTŲ, KUR MIRUSIŲJŲ PAMINĖJIMAS PAVERSTAS TRIUKŠMINGU ŠOU?

0
34
Vėlynės

G. Beresnevičius apie Vėlines yra pasakęs: ,,Vėlinės yra didžiulė atodanga, mirusiųjų tėvų ir protėvių išžengimas mūsiopi. Prasiveria amžinybės vartai ir pro juos darsyk pamatome, patiriame didžiulės meilės srautą, prieš kurį turime išstovėti, išbūti. Jie mus tebemyli tokius, kokie esame, kiekvieną sunkesnę savo gyvenimo akimirką patiriame mirusiųjų pagalbą, paramą, jie yra ir jų buvimas realus, kaip ir gyvųjų dalyvavimas.“

Lapkričio 1 d. – Visų Šventųjų diena, Ilgės (pavadinimas siejamas su tuo, jog rudens metas ir mirusiųjų prisiminimas pažadina širdyje ilgesį). Per Visus Šventuosius minimi tik tie mirusieji, kurie galėtų būti mums gyvenimo pavyzdžiu, o Vėlinėse minimi visi kiti mirusieji. Šventiesiems nereikia mūsų pagalbos ar maldų, mes patys kreipiamės į juos su prašymais. Anot Aleksandro Žarskaus: ,,Visų Šventųjų šventė skirta ne mirusiųjų paminėjimui, bet tam, kad ilgėtumės šventumo, ilgėtumės to skaistaus gyvenimo, kurį gyveno šventieji. Todėl Visų Šventųjų dieną į kapines eiti nereikia. Šventųjų nėra kapinėse, nes šventieji neturi vėlės, kuri kenčia ir kuriai reikia pagalbos. <…> Teoriškai Bažnyčia įteisino Visų Šventųjų pirmumą: ši šventė yra privaloma, o Vėlinės – ne. Bet gyvenime dažniausiai būna atvirkščiai. Apie tai, kaip praktiškai įgyvendinti Visų Šventųjų – Ilgių šventės sakralumą, turėtume susimąstyti visi.“
Lapkričio 2 d. – Vėlinės (mirusiųjų pagerbimo šventė).

Mirusiųjų pagerbimo papročiai Lietuvoje nuo seniausių laikų išliko iki šių dienų. Jau urvinis žmogus mirusiuosius šildė, valgydino ir girdė tikėdamas, kad jie toliau tęsia savo gyvenimą. Viduriniojo paleolito laikais mirusieji būdavo laidojami prie židinio, kuris turėjo juos sušildyti ir atgaivinti.

Neolito laikais mirusieji būdavo laidojami susupti į avies kailį, galbūt, todėl sakmėse vėlės vaizduojamos, kaip baltos avelės, kurias gano baltas senelis žalioje dausų pievoje. Avies kailis buvo sietas su mirusiųjų pasaulio globa.

Ilgainiui žmonės ėmė tikėti, kad nuo mirusiojo kūno atsiskiria vėlė, kuri gyviesiems yra pavojinga. Todėl pradėta jos bijoti ir stengtasi apsisaugoti, pavyzdžiui, ant mirusiojo būdavo metami akmenys arba beriamos trys saujos žemių, kad šis neatsikeltų. Vėliau ant mirusiojo palaidojimo vietos buvo užridenami sunkūs akmenys ar statomi paminklai. Apsisaugoti nuo mirusiųjų būdavo kuriama ir ugnis, o joje deginamos mirusiajam skirtos aukos: kiaulės, ožkos, jaučiai, gaidžiai, vištos.

Vėlesnieji rašytiniai šaltiniai, kaip, pavyzdžiui, Dlugošo rodo, jog žmonės tikėjo, kad mirusieji ir po mirties gyvena panašiai, kaip ir gyvi būdami. Todėl numirėliai būdavo laidojami kartu su jų papuošalais bei svarbesniais darbo įrankiais: peiliais, kirviais, ylomis, adatomis, pjautuvais, žuvininkystės įrankiais, audimo prietaisais, verpstėmis ir kitokiais daiktais. Dar vėliau mirusysis būdavo laidojamas su medinėmis šventųjų statulėlėmis, galiausiai šventųjų paveikslais, giesmių knygomis, rožančiais, maldaknygėmis ir kitomis šventenybėmis. Šios būdavo reikalingos, kad mirusysis turėtų kuo apsiginti nuo piktųjų dvasių. Prie mirusiojo būdavo dedami ir tie daiktai, be kurių dar gyvas būdamas pats velionis negalėdavo apseiti. Daiktai būdavo dedami taip, kad mirusysis juos galėtų lengvai ranka pasiekti.

Palaidojus žmogų, prie ugnies būdavo puotaujama, po to sudaužomi indai. Puotaujantieji prašydavo, kad mirusiojo vėlė nelankytų gyvųjų.

Iki krikščionybės išplitimo Lietuvoje Vėlinių – apeigose iškyla du momentai: vaišės su apeigomis, maldomis ir aukomis bei ugnies deginimas. Apeigos buvo atliekamos gojuose – nedidelėse giraitėse, prie šaltinių, ant kalvelių – alkavietėse, vėliau – (kai kur net iki XVII-XVIII a.) mūsų dabar vadinamuose pilkapynuose, galiausiai senosiose kapinėse. Kaip nurodo Dlugošas, nuėmę derlių, žmonės rinkdavosi minėtose vietose iš visos apylinkės, atsinešdavo valgių, iš samanų ant akmens padarydavo vėlių stalelį ir puotaudavo kelias dienas. Švenčiant valgių buvo įmetama į ugnį. Taip būdavo pagerbiamas Perkūnas, kuris anot senolių pastiprindavo mirusiųjų vėles. Taip pat būdavo pagerbiama ir ugnies deivė Gabija bei mirusieji – jų vėlės. Maistą (dažniausiai sūrį) dėdavo ant stalelių, o midų pildavo į židinį, nes buvo tikima, kad vėlės naktį valgo ir geria.

Bažnyčiai pradėjus drausti pagoniškas Vėlinių apeigas vėlės buvo pagerbiamos namuose. Šias apeigas yra aprašęs Motiejus Streikovskis. Anot jo: ,,Lapkričio mėnesį susirinkdavo visa šeima, klodavo ant stalo šieną ir dengdavo balta staltiese. Ant stalo būdavo dedami keli kepalai duonos, kiti valgiai, alus. Šeima prie šio šventinio stalo melsdavosi, taip pat keletą grūdų ir šlakelį alaus nuliedavo į židinį ir į gryčios ar pirkios kampus. Alus ant ugnies buvo pilamas tariant šiuos žodžius: „Už mūsų brangius svečius“. Kaušas su gėrimu buvo siunčiamas aplink stalą su palinkėjimais. Atlikus apeigas būdavo pradedama vakarienė. Jeigu namuose neseniai buvo miręs giminaitis, jam buvo paliekama laisva vieta prie stalo, lėkštė, rankšluostis. Uždegus ugnelę visi sustodavo ir vyriausias tardavo tokius maldos žodžius: „Išėjusieji, kurie dar prisimenate šiuos namus (nurodomi vardai), kuriuos išsivedė mirtis, mes kviečiame jus prie šio stalo. Te jums bus malonu, kaip ir mums malonus jūsų atsiminimas.“

Žmonės pasakoja, kad vakarienės metu per valgių garus matydavę mirusiuosius. Namuose tuo metu viešpataudavo visiška tyla. Net šunys būdavo uždaromi priemenėje, kad nelotų ir nenubaidytų ateinančių vėlių. Žmonės tikėjo, kad neuždarius šunų vėlės negalėtų ateiti ir supykusios visus metus keršytų. Be to, žmonės manė, jog Vėlinių metu nevalia palikti aštrių daiktų, numestų ne vietoje.

Praslinkus tam tikram laikui, kai, žmonių manymu, vėlės jau pasisotindavo, šeimininkas su jomis atsisveikindavo, prašydamas jokios žalos namams nedaryti. Po to šeimininkė nuimdavo nuo stalo maistą, staltiesę, apversdavo ją, vėl sustatydavo maistą ir prasidėdavo gyvųjų puota, lydima maldų.

XX a. pradžioje ruošiant vadinamąją Vėlinių vakarienę buvo atidaromi langai ir durys, ant stalo padedami septyni tradiciniai apeiginiai patiekalai: kiaulės galva, košė, kukuliai, įvairių gyvulių mėsos ir kiaušinienė. Seniausias žmogus paimdavo žvakę, apsukdavo ją aplink savo galvą, paskui apsukdavo ją tris kartus apie kiaulės galvą ir uždegtą pastatydavo ant stalo. Po to kalbėdavęs kažkokius žodžius. Kiekvienas išpildavęs dalį gėrimo ant stalo kampo, kur niekas nesėdėdavęs, sakydamas: „Tai jums, vėlės.“ Pirmąją įvairių valgių dalį žmonės padėdavo ant to paties kampo ir tada visi pradėdavo valgyti.

XIX a. pab. per Vėlines žmonės jau puošdavo mirusiųjų palaidojimo vietas, degindavo žvakes. Iki XIX a. pabaigos žvakių kapinėse nedegindavo. Anksčiau būdavo užkuriamas bendras laužas (kaimo kapinaitės nedidelės), kuriame degindavo senus nuvirtusius kryžius. Senų kryžių deginimas ir buvo ta paprasčiausia, pirminė seno naikinimo ir naujo gimimo apeigos forma. Deginant vyksta perkeitimas. Tai, kas deginama, virsta šiluma ir šviesa. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose žvakės ant kapų paminėtos apie 1880 metus. Kunigui žvakes pašventinus, parapijiečiai nešdavo po žvakę ant savo artimųjų kapų. XX a. 3-4 dešimtmetyje žvakių deginimas dar labiau paplito, o 7-e dešimtmetyje jis tapo visuotinu.

Per Vėlines žmonės dalindavo elgetoms (mirusiųjų ir gyvųjų tarpininkams) duoną, mėsą ir pyragus, kad metai būtų bitingi, kad rugiai derėtų. Elgetos būdavo svetingai priimami, nuprausiami pirtyse, perrengiami švariais drabužiais. Prie bažnyčios sutikus elgetą jam buvo duodama pinigų, tikint, kad, ką padarysią ir, kiek paaukosią elgetai, tą padarysią ir paaukosią mirusiems šeimos nariams. Nepagerbus ar neapdovanojus elgetos, mirusiųjų vėlės keršydavo: sunaikindavo derlių, atimdavo sveikatą. Per Vėlines elgetos buvo traktuojamos, tarsi, dvasininkai, turintys paslaptingą ryšį su mirusiaisiais ir jų deive Veliona (Velnė, dar vadinama Deivute ar Vilute, daugiausia siejama su mirusiųjų prosenių vėlėmis. Kaip ir daugelis deivių, ji buvo duali – išreiškė gėrį ir blogį). Elgetos privalėdavo aktyviai dalyvauti velionio apeigose. Elgetoms būdavo pavedama apraudoti mirusįjį. Žmonės manė, jog, būtent, tokia išraiška elgetos perduodavę mirusiesiems aukas. Šios galėjo būti perduodamas velionio namuose ar (vėliau) kapinėse, pakelėse, kryžkelėse, kur mėgdavusios buvoti vėlės.

Tradicija krikščionybės laikais maitinti ir duoti išmaldą už vėles elgetoms buvo įpinta į lietuvių mitus. Mitologinėse pasakose senasis lietuvių Dievas, pasivertęs seneliu ar elgeta, vaikščiodamas stebėjęs, ar žmonės gerai elgiasi su elgetomis, duoda jiems maisto, nakvynę. Nešelpiančius ir netinkamai besielgiančius su elgetomis paversdavęs šunimis, vilkais, pelėmis ir pan. Kituose pasakojimuose dievas senelis, pasivertęs elgeta, paprašęs iš žmogaus išmaldos visokių javų. Kai jam buvę atsakyta, nuėjęs į lauką ir padaręs, kad visokių javų būtų tik šuns ir katės daliai. Antrą vertus, dievas senelis, apdovanodavęs turtais, pinigais, išmokydavęs naudingų darbų šelpiančius elgetas.

Ir, visgi, nors atrodytų, jog Ilgių – Vėlinių papročiai Lietuvoje gilūs ir menantys ne vieną šimtmetį, ne visi ir ne visur vienodai supranta bendravimo su vėlėmis tradicijas, reikšmę ir svarbiausia – skirtumus skirtingose kultūrose. Anot Jolantos Pocienės: ,,Liūdna yra matyti jaunimą, galvotrūkčiais ir nemąstant bėgantį paskui iš užsienio atneštas „naujas“ šventes, neatitinkančias, net prieštaraujančias vietinėms tradicijoms. Toks yra Vakaruose plačiai švenčiamas iš druidų ir keltų pagoniško tikėjimo išsivystęs Helovynas. Šventė atsirado iš senųjų pagoniškų vėlių pagerbimo švenčių.“

Viduramžiais bažnyčia bandydama kovoti su pagonybe lapkričio 1-ąją paskelbė Visų šventųjų diena, o lapkričio 2-ąją – Vėlinėmis, Mirusiųjų diena, spalio 31 d. – Visų Šventųjų išvakarėmis. Visų šventųjų dieną būdavo minimi visi šventieji, ypač – šventieji kankiniai. Vėlinės tapo diena, kai būdavo meldžiamasi už visus teisiuosius mirusiuosius, ir maldomis jiems padedama išvengti skaistyklos kančių. 609 metais gegužės 13 d. popiežius Bonifacas IV Romos Panteoną pašventino kaip Švč. Mergelės Marijos ir Kankinių bažnyčią. Vėliau popiežius Grigalius III pašventino koplyčią prie Šv. Petro bazilikos Visų šventųjų vardu ir perkėlė šią šventę į lapkričio 1 d., o 835 m. popiežius Grigalius IV įvedė Visų šventųjų iškilmes visoje bažnyčioje. Tuomet imta minėti ne tik šventuosius kankinius, bet visus šventuosius.

Visgi, net ir po didžiulių pokyčių senųjų pagoniškų keltų ir druidų švenčių užuomazgos išliko. Jos pasireiškė tuo, jog, kai kuriose Europos šalyse, jau vyravus krikščionybei gyvavo paprotys lapkričio 2–ąją valgyti specialius „vėlinių“ pyragus – kuo daugiau pyragų suvalgai, tuo daugiau sielų išgelbsti. Be to, žmonės nešdavo specialią duonelę „sieloms“ į kapines, kurias padėdavo ant kapų. Vėliau iš to kilo paprotys ant kapų ir ant palangių uždegti žvakes – taip parodyti kelią sieloms namo. Viduramžiais per Vėlines kai kuriose Europos šalyse vargšai eidavo iš namų į namus prašydami „vėlinių“ pyragų, dalijamų kaip padėką už maldas, kurias jie pasižadėdavo kalbėti už mirusiuosius. Šiandien ėjimas iš namų į namus prašant „vėlinių pyragų“ kai kuriose Europos šalyse virto persirengėlių saldumynų prašymo švente, kuri švenčiama spalio 31 d. ir yra vadinama Helovynu. Dalies jaunimo Helovynas švenčiamas, kaip regimai nekalta linksma šventė. Airijoje, Škotijoje ši šventė yra tradicinė ir mena senąsias airių ir škotų protėvių tikėjimo ištakas, tačiau su Lietuva Helovyno tradicijos neturi jokio ryšio.

Apibendrinant, vakarietiškas Helovynas iš esmės skiriasi nuo baltiškųjų Ilgių – Vėlinių. Ir tai nutiko ne po krikščionybės įvedimo. Net ir pagal senąsias druidų, keltų tradicijas grįžtančias namo dvasias buvo stengiamasi nubaidyti, nuo jų pasislėpti, jas apgauti persirengiant. Gi baltai – atvirkščiai – gerai sugyveno su vėlėmis ir kvietėsi jas į namus prie stalo. Jokio atbaidančio triukšmo – tyla, susikaupimas, ramybė.

Gerbkime ir saugokime savo šaknis bei protėvių atminimą.

*Draudžiama www.zarasuose.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio administracijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti www.zarasuose.lt kaip informacijos šaltinį ir naudoti aktyvią www.zarasuose.lt nuorodą.

Publikuojamų straipsnių autorių nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone, tačiau yra kiek įmanoma tiksli ir neklaidinanti. Už pateiktos informacijos aktualumą ir tikslumą atsako jos pateikėjai, mūsų informacijos šaltiniai.

www.zarasuose.lt administracija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi ar pažeidžia įstatymus. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Parašyti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami Video

Taip pat skaitykite