Zarasų rajonas – išsidėstęs šiaurės rytinėje Lietuvos Respublikos dalyje, Utenos apskrityje, Baltijos kalvyno Aukštaičių aukštumose, jo plotas užima 1339 kv. km. Šiaurėje pasienis su Latvijos Respublika, o rytuose su Baltarusijos Respublika. Zarasų rajonas sudarytas 1950 m. birželio 20 d. iš buvusios Zarasų apskrities 24 apylinkių, šiandien rajone rasime 10 seniūnijų, rajono administracinis centras – Zarasų miestas. Remiantis Statistikos departamento duomenimis 2010 m. pradžioje rajone gyveno šiek tiek mažiau nei 20 tūkst. gyventojų.
LEGENDA
Tai nutiko labai seniai – tada, kai krašte gyvenę žmonės netikėjo, kad gali nugalėti vandenį, kurio jame buvo tiek daug, jog akimis aprėpti negalėjo, o žemę – aukso verte matavo…Rodos, niekas šio krašto gyventojams padėti negalėjo…Kartą paežere vaikščiojo Galiūnas ir užkliuvo už labai didelio akmens. Supykęs nutarė numesti jį pragaran! Ir taip bandė galynėtis su juo, ir kitaip – akmuo iš vietos net nepajudėjo. Ne vieną dieną jėgų Galiūnas saujomis sėmėsi iš ežero, gausiai maitinosi ir darbų nedirbo.
Po to, kai jėgos veržte veržėsi ir Galiūnas jautėsi esąs stipriausias iš stipriausių, pakėlęs akmenį leidosi pristatyti jį pragaran iki pirmųjų gaidžių. Kiek suklaidintas mėlių tolių atsitokėjo tik tada, kai prie pragaro vartų giedant gaidį nugirdo! Išsigandęs Galiūnas paleido akmenį čia pat po kojomis skubančio ežero bangon… Nuo krintančio iš rankų akmens sudrebėjo visas kraštas ir nuo jo smūgio galios nubiro kylančiomis iš ežero dugno žemėmis, virtusiomis kalneliais, kalvomis bei daubomis, kurios išsyk stebuklingai sužaliavo…
ZARASŲ RAJONAS
Dosnus Kūrėjas buvo Zarasų rajonui - įkūrė jį prie garsių ežerų ir tarp gražių miškų. Todėl neretai atvykusi į jį stebina gamtos įvairovė, jo unikalumas ir spalvingumas visais metų laikais. Upių ir ežerų vingiai, negausiai apgyvendinta krašto teritorija – kaskart naujai atrandami krašte poilsiaujančių ir juo turistaujančių stebuklai.
Zarasų rajonas, esantis šiaurrytinėje Lietuvos dalyje, ypač išsiskiria savo kraštovaizdžiu. Jis yra išsidėstęs Baltijos kalvyno Aukštaičių aukštumų šiaurės rytų dalyje. Šiaurėje jis ribojasi su Latvijos Respublika, rytuose – Baltarusija, pietuose – su Ignalinos ir Utenos rajonais, vakaruose – su Rokiškio rajonu.
Greta kalvų, yra gilių daubų, vadinamų rinomis, daugumą kurių sudaro siauri, ilgi ir gilūs slėniai, kurių formą atkartoja kai kurie rajono ežerai – Čičirys, Ligajai, Baltys ir kiti, tarp savęs sujungti upėmis ir upeliukais. Ploto atžvilgiu rajonas nenusileidžia daugumai šalies rajonų (1339 km2), tačiau gyventojų jame negausu (apie 22,0 tūkst.).
Kalvotas vietovės reljefas nubarstytas melsvais ežerų lopinėliais ir padabintas žaliais miškų plotais. Rajono teritorijos dalyje gyveno viena baltų genčių – sėliai. Nuo latgalių juos skyrė Dauguvos upė, kuri buvo svarbus prekybinis sėlių kelias. Apie jų buvimą liudija vientisa piliakalnių kultūra, siejanti Zarasų krašto proistorę su istoriniais laikais. Rašytiniuose šaltiniuose sėliai paminėti tik XI a. Jų likimą lėmė šios genties geopolitinė padėtis ir sudėtingi XII – XIII a. politiniai procesai, nes tuomet kraštas buvo pati neramiausia vieta. Sėliai nepaliko rašytinių paminklų, tačiau Zarasų krašte išliko pavadinimų, kuriuos, ko gero, iš jų paveldėjome: Antazavė, Zirnajai, Smėlynė, Čičirys, Zalvė, Čiaunas, Zaduoja ir pan. Manoma, kad sėliai gyveno Zarasų, Rokiškio, Biržų rajonuose ir į šiaurės rytys iki pat Dauguvos (Latvijos Respublika), o pietvakariuose siekę Salaką, Salas ir Kupiškį4.
Krašto teritorijoje gyvenusios lietuvių gentys palaikė glaudžius prekybinius ryšius su artimais kaimynais ir net su tolimais kraštais. Gutaučių, Velikuškių lobiai, ties rajono riba rastas žalvarinis papuošalas su varpeliu, kiti archeologiniai radiniai rodo, kad jie I-X a. į Zarasų kraštą atkeliavo ne tik iš Romos imperijos, bet net iš Samanidų – tolimos feodalinės tadžikų valstybės5.
Prieš šimtus tūkstančių metų visas Zarasų rajonas buvo padengtas storu ledo sluoksniu, atslinkusiu nuo Skandinavijos kalnų. Tuo apledėjimo laikotarpiu ir susidarė rajono paviršiaus reljefas. Su savimi ledynas nešė įvairias padermes, nuolaužas, nuosėdas. Ledynas, taip išraižęs Zarasų krašto paviršių, nesitraukė ramiai: slinkdamas jis plaišėjo, atskiros ledynų srovės ir kraštai susidurdavo, surausdami ir palikdami atneštas morenas, riedulius – taip susidarė kalvotas ir ežeringas Zarasų krašto veidas…Ledynas paliko jame šimtus didesnių ir mažesnių vandens telkinių, Tirpstančių ledynų vanduo pakeliui paliko ir smulkiausias moreninių sąnašų dalelytes – smėlį6.
Prieš daugelį metų Zarasų krašte ošė neįžengiamos girios ir telkšojo daugiau ežerų nei dabar. Patogesnėse gintis vietose, apsuptose ežerų, upelių, tankių girių stovėjo pilaitės – sustiprintos lietuvių sodybos. Neabejojama, kad jos yra patyrusios Livonijos riterių puolimus, kurie 1275 m. netoliese, Daugpilyje (Latvijos Respublika), pasistatė tvirtovę, turėjusia būti kryžiuočių atramos punktu jiems skverbiantis Padauguviu į Rytus. Įsikūrus šiai tvirtovei, Zarasų kraštas atsidūrė karinių susidūrimų tarp Livonijos riterių ir lietuvių bei rusų kunigaikščių zonoje. Manoma, kad kraštas matė ne tik Traidenio ir Vytauto karių pulkus, kurie kelis kartus sėkmingai puolė Daugpilį, bet ir Ivano III kariuomenę, kuri XV a. buvo užėmusi Daugpilį7. Iš Daugpilio tvirtovės ordino vienuoliai nuolat rengė žygius ir į dabartines Zarasų, Dusetų apylinkes, kaimyninį Utenos rajoną. Kronikinkas Hermanas Vartbergė, minėdamas 1373 m. vasario mėnesio kalavijuočių žygį į šias apylinkes, nurodo, kad be didelių turtų dar ir abiejų lyčių belaisvių buvo paimta apie 1000, o išžudyta – be skaičiaus. Lietuviai surengė nemažai atsakomųjų žygių į Livonijos ordino užgrobtas žemes, o 1413 m. kunigaikščio Vytauto vedini kariai sugriovė Daugpilio tvirtovę ir apsaugojo aplinkines žemes nuo nuolatinių kruvinų žygių8.
Įdomi ir rajono geologinė praeitis. Seniausias kristalinis uolienų pamatas, kuriam per keli milijardai metų, slūgso daugiau nei 700 m gylyje. Per tą laikotarpį dabartinė rajono teritorija buvo ne kartą atsidūrusi jūros dugne arba iškilusi virš jos lygio. Tyrinėjant gausius rajono akmenis, paaiškėjo, kad šio krašto paviršius susiformavo daugiau nei prieš…16 tūkstančių metų9.
Rajono klimatas labiau kontinentinis nei kitose šalies vietose. Čia vyrauja pietvakarių vėjai. Rajono klimatą kiek švelnina ežerai (kai jie neužšalę), nemažą įtaką turi miškų masyvai.10 Rajonas yra pereinamoje zonoje tarp Vakarų Europos jūrinio klimato bei Rytų Europos žemyninio ir įeina į Aukštaičių aukštumos klimatinį parajonį. Rajone vidutinis metinis vėjo greitis 3,5 m/s, vienas iš mažiausių šalyje, o pučia vėjai dažniausiai iš pietvakarių ir vakarų.
Žiema krašte – ledu sukaustyti vandens telkiniai ir po sniego kepurėmis snaudžiantys miškai. Pavasaris krašte subanguoja ežerais jiems išsiveržus iš ledinio glėbio ir orui prisisotinus ievų kvapu. Vasara vilioja šiltut šiltutėliu, pasak mėgėjų „kaip arbata“ vandens telkinių vandeniu ir kvapaus pušynų aromato prisotintu oru, kurio pilnas visas miškuose skendintis Zarasų kraštas.11 Ruduo krašte – gabios peizažistės gamtos neišsenkančių spalvų paradas.
ZARASŲ RAJONO GAMTA
Dėl gamtos išteklių – Zarasų rajonas yra vienas ypatingiausių ir gražiausių Lietuvoje. Rajono teritorijoje du regioniniai parkai – Gražutės ir Sartų.
10 proc. (13381,1 ha) rajono užima vandens telkiniai – jų priskaičiuojama vos ne 300. Tad ežerų kraštu vadinamas Zarasų rajonas – ežeringiausia teritorija visoje Utenos apskrityje. Rajone vyrauja nedideli iki 10 ha ploto ežerai, per rajoną teka 8 upės, iš kurių ilgiausia Šventoji, juo vingiuojanti 44,7 km12. Ežerai – puikusis Zarasų krašto papuošalas, kuris visada traukia keliautojo akį: vos pasigėrėjęs vienu ežeru, kiek paėjęs ar pavažiavęs rajono svečias dažnai nustemba – tarp kalvų ir miškų tartum sidabrinė akis sublizga kitas. Dar žingsnį žengia ar kiek tolyn pajuda ir vėl naujas reginys – nedideliame slėnyje tyvuliuojantis mėlynas vandens lopinėlis…13 Apie vandens telkinių atsiradimą yra išlikęs senas padavimas – pasakojama, kad ežerai atsirado labai senais laikais. Tuo metu visa žemė buvo padalinta į tris juostas: šiaurinę, vidurinę ir pietinę. Šiaurinėje juostoje buvo labai šalta, jos paviršių dengė ledas, o vidurinėje ir pietinėje – labai karšta. Praamžius norėjo sušvelninti atmosferinius skirtumus: tuo tikslu jis sukūrė vandenynus, kurie vėsino karštį, tačiau šiaurinėje juostoje klimatas nepakito. Praamžius sukūrė augmeniją, gyvūniją ir galiausiai žmones – juos apgyvendino visose juostose. Lietuviai, žemaičiai, latviai ir prūsai buvo įkurdinti prie Baltijos jūros, labai palankioje vietoje, kur gamtinė aplinka jiems teikė pakankamai maisto ir gėlo vandens. Šiaurinėje juostoje tarp ledakalnių buvo apgyvendinti du milžinai. Kartą jie susikivirčijo, kuris jų toliau numesiąs ledų kalną. Tarp jų prasidėjo rungtynės – ėmė didžiausius ledkalnius, kuriuos tik įstengė pakelti, ir mėtė juos į vidurio juostą. Daugiausia ledkalnių nukrito Suomijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, o ypač daug jų buvo numesta į šiaurrytinę Lietuvos dalį. Krisdami ledkalniai išmušė dideles duobes, bet dar liko tinkamų vietų gyventi žmonėms. Tirpstant ledo kalnams, susidarė tirštos miglos, kurios trukdė orientuotis aplinkoje ir apsunkino žmonių gyvenimą. Matydamas žmonių negales ir norėdamas jiems padėti, Praamžius sukūrė dar du milžinus – Miglovarį ir Daugalį. Miglovariui įsakė išsklaidyti miglą, o Daugaliui – likusius ledų kalnus sumesti į Baltijos jūrą. Daugalis pirmiausia apvalė Rytinę Prūsiją ir Žemaitiją, o vėliausiai Šiaurės Rytų Lietuvą. Pastarojoje vietoje didesnė dalis ledkalnių jau buvo ištirpusių, ir jų vietoje susidarė Sartų, Čičirio, Avilių, Luodžio, Zarasų ir kiti ežerai, ežerėliai.14
Gražūs bei įspūdingi ir Zarasų krašto miškai. Iš jų ypač išsiskiria Gražutės giria, kuri nuberta ežerais ežerėliais, kurie tarp kalvų ir kalnelių sujungti upeliais. Miškai, daugiausia pušynai (sudaro per 65 proc. viso miško masyvo) užima per 30 proc. jo teritorijos (51 tūkst. ha). Teritorinio miškų išdėstymo požiūriu beveik visą Zarasų rajono teritoriją galima apibūdinti kaip mažų ir vidutinių miškų optimalaus pasiskirstymo zoną. Tik į pietus nuo Zarasų išsiskiria trys stambesni Gražutės, Salako ir Tumiškės miškų masyvai. Geoekologiniu požiūriu toks teritorinis išdėstymas yra labai palankus, nes beveik visame rajone išlieka miškingo kraštovaizdžio įspūdis, o atstumas tarp gretimų miškų tėra 2-3 km.
Gražutės regioninis parkas įsikūręs rytinėje Lietuvos dalyje – Zarasų ir Ignalinos rajonuose. Bendras plotas – apie 29,7 tūkst. ha. Parke priskaičiuojama per 70 vandens telkinių, užimančių 5,7 tūkst. ha visos jo teritorijos. Apie 17 tūkst. ha parke užima miškai, kuriuose didelis valgomųjų grybų, surenkamų iš 1 ha, kiekis. Parkas priskiriamas mažiausiai žmogaus ūkinės veiklos paliestų teritorijų kategorijai. Aplankykite unikalų šalies mastu Žvėrinčiaus rago iškyšulį Luodžio ežero pietinėje dalyje – mažąją „Neriją“, pačią didžiausią parko kraštovaizdžio vertybę – Švento ežerą, benuotekinį Šiurpio ežerą, Degučių ir Šavašos pažintinius takus, praplaukite Šventosios upės vaga – parko ašimi, sujungusia jo vandenis į vieningą hidrografinę sistemą…(Gražutės regioninio parko direkcija: Laisvoji a. 14, Salakas, tel. 8 385 59426, 59425, el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį., www.grazute.lt ).
Zarasų ir Rokiškio rajonų sandūroje išsidėstė 12547 ha užimantis Sartų regioninis parkas. Jame yra 30 vandens telkinių, užimančių 17 proc. teritorijos, 30 proc. jame užima miškai. Parko ašis – penktas pagal dydį Lietuvoje 1350 ha Sartų ežeras – hidrografinis draustinis, turintis 8 stambias atšakas, 7 salas, daugybę įlankų, pusiasalių ir protakų. Vieną iš jo salų, Dumblynės, archeologai įvardija kaip kelių laikotarpių archeologijos paminklą (neolito pabaiga – žalvario amžiaus pradžia ir I tūkstantmečio pirmos pusės gyvenvietės vieta). Šioje saloje rastas lobis datuojamas X – XII a. Parko teritorijoje išskirtinę vietą užima Vosynos gamtinis rezervatas, Jaskoniškių ir Ilgašilio pažintiniai takai. Apie Sartų ežerą galima pastebėti savitą paežerių kaimų išdėstymą, vienkiemių kaimo kraštovaizdžio kompleksus bei jų įvairovę. Vizualiniu ir pažintiniu aspektu labai įdomios centrinė ir rytinė parko dalys (Sartų regioninio parko direkcija: Vytauto g. 5, Dusetos, tel. 8 385 56834, el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį., http://www.sartai.info ).
KULTŪRA
Zarasų kraštą puošia ir garsina ne tik gamtos ištekliai, bet ir vertingi kultūros paveldo objektai. Kultūriniame rajono palikime svarbi vieta tenka architektūros paminklams. Tai – liaudies architektūriniai statiniai, buvusių dvarų ansambliai, religinio kulto pastatai, gamybiniai ir ūkiniai trobesiai, memorialiniai paminklai. Rajone esančių dailės paminklų sąraše nemažai vertingų XVII – XIX a. vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių, sukurtų profesionalių dailininkų ir liaudies meistrų. Rajone rasite ir archeologijos paminklų – piliakalnių, senkapių, pilkapių, mitologinių akmenų su įvairiais ženklais bei pėdomis. Keliaudami Zarasų kraštu galite apžiūrėti istorijos bei urbanistikos paminklus.
Zarasų kraštas gausus ne tik rekreaciniais ištekliais ir kultūros paveldo palikimu. Neklysta tie, kurie teigia, kad svarbu išsaugoti ir savo kultūrinio gyvenimo tapatumą, per kurį galima išskirti ne tik krašto unikalumą, bet ir įgyvendinti svarbią kultūros misiją. Jau tradiciniai, žinomi ir naujai įgyvendinami kultūros projektai – vertybė, dėl kurios verta atvažiuoti į Zarasų kraštą: senas muzikavimo tradicijas populiarinantis liaudiškos muzikos festivalis „Sėlos muzikantai“, vaikų pramoginių šokių studijų bei popchorų festivalis „Po drugelio sparnu“, „Poezijos pavasarėlio“ populiarinama krašto literatų kūryba, jaunimo folkloro festivalis „Zalvynė“, po visą Utenos apskritį pabiręs tarptautinis liaudiškos muzikos ir tautinių šokių festivalis „Ežerų sietuvą“ ir jo dalyviai – tolimiausių šalių kultūros pasiuntiniai, tarptautinis jaunimo kūrybos forumas – konkursas „Undinėlių daina“, prozos žodžio skrydis senojoje Stelmužėje „Prozos rudenį“ – ryškūs ir įsimintini įvykiai tiek vietos, tiek krašto svečių vertinimuose. O kaip be Dusetų, garsiųjų Sartų ir čia per 210 metų bėgančių žirgų, žiemos mugės šurmulio, čia skambančių dainų ir melodijų?..Tikime, kad lankydamiesi rajono kultūros renginiuose atrasite naujas ežerų krašto spalvas jo praeityje, dabartyje ir rytojuje.
HERALDIKA
ANTALIEPTĖ
Antalieptės herbas patvirtintas Lietuvos Respublikos Prezidento V. Adamkaus 2000 metų gruodžio 5 dienos dekretu Nr. 1106.
Antalieptė istorinio herbo niekada neturėjo, todėl svarstant naujo herbo idėjas Lietuvos Heraldikos komisijoje prie Respublikos Prezidento, buvo pritarta herbe pavaizduoti sidabrinį lieptą su auksiniu kryžiumi. Tiltas – lieptas simbolių kalboje reiškia susivienijimą, atskirų dalių ryšį, jungtį. Daugelyje tautų paplitęs aiškinimas, kad tiltas jungia dangų su žeme. Kryžius – vienas iš seniausių simbolių religijoje ir mene. Krikščionybės laikais kryžius – Kristaus nukryžiavimas – įgijo ypatingą reikšmę, tapo ne tik kančios, bet ir Kristaus mokymo pergalės – krikščionybės apibendrintu simboliu. Antalieptės herbe jis išreiškia vietovėje ilgai veikusių vienuolių ordinų žymius darbus. Mėlyna skydo spalva heraldikoje reiškia ištikimybę, tvirtumą ir sąžiningumą.
Herbo etaloną parengė dailininkas Arvydas Každailis.
Iš Antalieptės istorijos. Antalieptės vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas XVI a., tuo metu kaime gyveno 107 šeimos. Miesteliu gyvenvietė dokumentuose vadinama nuo 1675 metų.
Antalieptės vardas sudarytas iš krašto tarmėms būdingo priešdėlio anta- ir šaknies liept-, nes gyvenamoji vietovė kūrėsi prie upės, per kurią jau tada galėjo būti lieptas. Seniausių gyventojų teigimu, vienu metu Antalieptė buvo vadinta Lieptine.17
DEGUČIAI
Degučiai – labai išplitęs vietovardis. Lietuvoje yra net 40 Degučių. Kalbininkai Degučių pavadinimo kilmę aiškina trejopai: jis galėjęs kilti iš Degučio pavardės, iš siautusio gaisro ar iš kitados vietovėje buvusio deguto varyklos.
Degučių apylinkės vadinamos miškų ir ežerų karalija. Gausūs lapuočių miškai skatino seną vietinių žmonių verslą – deguto varymą. Senovinis deguto gamintojų verslas įprasmintas ir Degučių herbe. Herbo etaloną sukūrė dailininkas Arvydas Každailis. Degučių herbas – sidabriniame skydo lauke, liepsnos linija atskirtame nuo raudonos skydo papėdės, pavaizduotos trys juodos degutinės.
Istoriškai vietovė žinoma tik iš carinės Rusijos laikų, XIX a. vidurio, kai čia buvo Sankt Peterburgas – Varšuva kelyje pašto ir diližanų stotis. Iki šių dienų Degučiuose išlikę kelio apeivių namas ir pašto arklių keitimo stotis, kurios viename pastate įsikūrusi bažnyčia.
DUSETOS
Istorinio herbo Dusetos neturėjo. Tad Heraldikos komisija pritarė dusetiškių nuomonei, kad miesto herbe turi būti žirgų simboliai. Juk ne vieną šimtmetį kiekvieną žiemą Dusetose ant garsiųjų Sartų ežero ledo arba šalia jo esančiame hipodrome vyksta dabar jau tradicinės respublikinės ristūnų žirgų lenktynės. Žinomas dailininkas Arvydas Každailis parengė Dusetų miesto herbo etaloną: jo skydo sidabriniame fone vaizduojami trys raudoni žirgai. Heraldikos kalboje žirgas – džiaugsmo, pergalės, gyvenimo jėgos, grožio ir greičio simbolis.
Dusetų herbas Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu patvirtintas 1999 metais18.
SALAKAS
Salako herbas patvirtintas laikinai einančio Lietuvos Respublikos Prezidento A. Paulausko 2004 metų liepos 7 d. dekretu.
Herbe pavaizduotas sakalas, laikantis kryžių ir stovintis ant akmens blokelių. Šis herbo simbolis atspindi vieną miestelio vardo kilmės legendą, o kryžių ir blokelius geriausiai apibūdina bažnyčios sienoje įtvirtintas atminimo lentos tekstas „….Viešpatie, lai būna amžina garbė tiems, kurie nesigailėjo dėl Tavęs įdėti tiek darbo, net į kietus akmenis ją statant ir nesigaili nuoširdumo ją išlaikant”. Simbolių kalboje sakalas – saulės, vyriškumo, dangiškumo, uolaus tarnavimo, tikslo siekimo, kilnumo atitikmuo. Lietuvoje šis paukštis – kario gynėjo įvaizdis. Krikščionybėje kryžius – nukryžiuotojo Kristaus kančios, Atpirkėjo pergalės, bendras krikščioniškojo tikėjimo simbolis. Raudona skydo spalva herbe simbolizuoja drąsą, narsą ir meilę.
Salako herbo etaloną parengė dailininkas Arvydas Každailis.20
1,3,6,7,11,13parengta pagal D. Juknevičiaus „Zarasai ežerų kraštas“
2,12,14,15,16parengta pagal Laimos Raubiškienės sudarytą knygą „Zarasai laiko vilnyse“
4pagal Matiuko „Po Zarasų kraštą“
5,8,,10pagal A. Žilėno ir D. Žilėnienės „Zarasų rajonas“
17pagal O. Kačkienės publikaciją laikraštyje „Zarasų kraštas“
18,19pagal Garbės kraštotyrininko J. Nemanio medžiagą
20pagal R. Kisieliaus medžiagą
Šaltinis: Zarasų rajono TIC
Lietuvoje sušvelninus karantino sąlygas 2020 metų gegužės 19 d. startavo Zarasų rajono neįgaliųjų draugijos įgyvendinamas Neįgaliųjų socialinės integracijos per kūno kultūrą ir sportą projektas „Kūno kultūra ir sportas neįgaliesiems“. Projekto veiklos vykdomos laikantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų reikalavimų bei rekomendacijų.
Martynas Vilniuje dirbantis vadybininkas. Tiesa, tai nėra jo vienintelė veikla. Kartais jam daugiau uždirbti pavyksta net ne iš pagrindinio savo darbo. Jis yra įgudęs pokerio žaidėjas, todėl laisvu metu moko žaisti ir kitus, o iš šios veiklos užsidirba.
Š. m. kovo 1 d. (penktadienį), 13.30 val. Zarasų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje D.Bukonto g. 20, Zarasuose, vyks Žemės ūkio ministro Giedriaus Surplio, Nacionalinės mokėjimo agentūros, bei Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro darbuotojų susitikimas su žemdirbiais.
Zarasų kultūros centro renginiai, skirti Vasario 16-ąjai, Lietuvos Valstybės Atkūrimo dienai
Viena iš SBA grupės įmonių UAB „Visagino linija“ , įkurta 2006 metais Visagino raj., Karlų km. Pramonės g. 4, turinti 800 darbuotojų, kviečia prisijungti prie savo komandos:
Nuo 2006 m. Zarasų rajone vykdo veiklą UAB „Adomus”. Tai vienintelė įmonė Zarasuose priklausanti Lietuvos nekilnojamojo turto agentūrų asociacijai (LNTAA).
Panašu, kad negirdėjusių apie institucinės globos pertvarką – jau nebėra. Visi žino ir visi turi savo nuomonę šiuo klausimu: vieni pritaria pertvarkai, kiti ją peikia. Perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų neįgaliesiems ir likusiems be tėvų globos vaikams 2014 – 2020 m. veiksmų planą LR Socialinės apsaugos ir darbo ministrė įsakymu patvirtino jau 2014 m. vasario 14 d. Nepaisant nuomonių įvairovės, yra viena ir nenuginčyjama tiesa: KIEKVIENAS VAIKAS TURI TEISĘ AUGTI ŠEIMOJE, KAIP PILNAVERTIS JOS NARYS!
Vilniškė UAB „Debris“ planavo Visagine įsteigti pavojingų ir nepavojingų atliekų aikštelę. Matyt, pagalvojo, kad visaginiečiai prie įvairių atliekų rūšių gyventi pripratę ir įpras gyventi ir prie vilniečių šiukšlių.
Unikalioje Lietuvos vietovėje - prie 2016 m. Lietuvos medžiu išrinkto Stelmužės ąžuolo bus suteikta galimybė vaikams, jaunimui ir suaugusiems užsiimti ir patiems aktyviai dalyvauti vykdomose edukacinėje programoje ir kūrybinėje inscenizacijoje. Mitologinės-edukacinės inscenizacijos ,,Parėję iš sėlių genties" metu dalyviai sužinos apie Stelmužės dvarvietę, dalyvaus aukuro aukojime, išgirs istorijas, mitus, legendas, turės unikalią galimybę susipažinti su aukštaitiškomis sutartinėmis.
