KŪRYBOS DŽIAUGSMO IR TYRINĖJIMŲ SŪKURIUOSE
Visai neseniai teko Zarasuose susitikti su mūsų krašto garbės piliečiu Vasilijumi Baranovskiu. Rašytojas, kuris šiandien švenčia 90-ies metų jubiliejų, gyvena Latvijoje, Rezeknės mieste. Į Zarasus dėl senatvės jis atvyksta dabar retai. Paprastai jį sutikdavau, kai švenčių dienomis sūnus jį atveždavo į kapines pagerbti artimų žmonių atminimą. Šį sykį jis atvažiavo kitu klausimu.
Baigėsi jo Lietuvos Respublikos piliečio paso ir tapatybės kortelės galiojimo laikas ir jis Zarasuose keitė šiuos dokumentus. Šiam garbaus amžiaus žmogui tai didelis iššūkis. Džiaugėsi, kad jis buvo sėkmingai įveiktas. Garbės pilietis prašė nuoširdžiai padėkoti Mobilizacijos departamento vyresniajai specialistei Ramunei Kasperavičienei už operatyvų, mandagų aptarnavimą.
Šio trumpo, bet nuoširdaus susitikimo metu publicistas ir rašytojas man padovanojo savo paskutinę knygą. Tai penkioliktoji rašytojo knyga. Joje poezijos posmai. Pasirodo, kad Vasilijus rašo ne tik nuostabas prozos kūrinius, bet jį aplanko ir poezijos mūza.
Rašytojas Vasilijus Baranovskis gimė Latvijoje, Daugpilio krašte, tačiau jaunystėje atvyko į Zarasus ir čia dirbo rajono laikraštyje, čia sukūrė šeimą, vėliau išvyko į Vilnių siekti aukštojo mokslo, po to vėl grįžo į Zarasus ir dirbo redakcijoje redaktoriumi. Tuo metu rajono laikraštis buvo leidžiamas lietuvių ir rusų kalbomis. Vasilijus tada gerai išmoko lietuvių kalbą.
Pastebi Vasilijų net tik Zarasuose, pastebi jį ir Lietuvoje. Profesionalumas, tikslumas, atsakingumas – tai bruožai, kuriuos ugdė Vasilijus Baranovskis nuo pat savo kūrybinės biografijos pradžios. 1967 metais gabus žurnalistas pakviečiamas į Klaipėdos redakciją, uostamiesčio dienraštyje jis dirba redaktoriaus pavaduotoju. Didelės apimtys, per savaitę išeidavo penki laikraščio numeriai. Gelbėjo Vasilijų ne tik šie bruožai. Gelbėjo dar iš tėvų, senelių paveldėtas bruožas – darbštumas. Laikraščio leidimo konvejeryje tai buvo irgi labai būtinas bruožas.
Vasilijaus talentas, atsakomybė prieš skaitytoją buvo pastebėti Vilniuje ir jis iš Klaipėdos šį sykį pakviečiamas į Vilnių. Dirba Lietuvos rašytojų sąjungos žurnale „Litva literaturnaja“ (vėliau „Vilnius“). Šio žurnalo misija buvo labai svarbi – supažindinti buvusios Tarybų sąjungos žmones su lietuvių literatūra. Darbas žurnale atvėrė daug galimybių suklestėti Vasilijaus Baranovskio talentui. Jis daug verčia Lietuvos rašytojų kūrybos darbus iš lietuvių į rusų kalbą, jie pasiekia ne tik Maskvą, Leningradą, Sibirą, bet ir Ramiojo vandenyno ir Baikalo krantus. Geriausius lietuvių autorių kūrinius skaito Gruzijoje, Ukrainoje, Estijoje, Latvijoje. Iš tolimiausių buvusios šalies kampelių keliauja padėkos laiškai, autoriams ir vertėjams. Žurnalo redakcijoje Vasilijus skiria daug dėmesio ir literatūriniam darbui. Gimsta daug kūrinių – apysakų, apsakymų, apybraižų. Šiuo laikotarpiu Vasilijus išvertė daug lietuvių autorių kūrinių, tik jo dėka šie kūriniai tapo prieinami kitų tautų skaitytojui.
Išėjęs į pensiją, Vasilijus su žmona Valentina palieka sostinę ir atvyksta gyventi į Zarasus. Tai buvo pirmieji Nepriklausomybės metai. Vasilijus Zarasuose ima rimtai tyrinėti sentikių istoriją. Ji daug šimtmečių ėjo iš kartos į kartą. Gal ji būtų ir išnykusi, niekas apie ją nesužinotų, jeigu ne Vasilijaus Baranovskio darbai. Tada pasirodo jo straipsniai „Lietuvos ryto“ laikraštyje. 2000 metais išleista rašytojo knyga „Senojo tikėjimo saugotojai: Zarasų sentikių bendruomenės istorijos puslapiai“. 2004 metais skaitytoją šis autorius nudžiugina dar viena knyga „Amžinos šventovės“ apie sentikius, jų istoriją ir tradicijas. 2005 metais kartu su mokslininku Grigorijumi Potašenka išleidžia turtingą žodyną “Baltijos ir Lenkijos sentikiai: trumpas istorinis ir bibliografinis žodynas“.
Skaitytoją Vasilijus Baranovskis nudžiugina dar viena unikalia knyga „Bajorė Morozova“. Tai istorinis romanas, dienos šviesą jis išvydo 2008 metais. Rašyti šį kūrinį rašytojas pradėjo seniai. 1993 metais šis kūrinys pirmą kartą pasirodė žurnale „Vilnius”, tačiau Baranovskis visada svajojo apie knygą ir savo svajonę įgyvendino. Bajorės Morozovos istorija yra gerai žinoma daugeliui. Morozovos paveiksle įkūnytas tvirtas charakteris ir tragiškas likimas. Didikė buvo viena iš turtingiausių moterų Rusijoje, buvo artima carui. Bet savo protėvių tikėjimo neatsisakė, nepriėmė kito tikėjimo. Už tai ji buvo nukankinta ir mirė. Knyga sudomino skaitytojus ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, kitose valstybėse.
Ne taip seniai dienos šviesą išvydo zarasiškio Vasilijaus Baranovskio knyga „Laikai ir likimai“. Joje patalpinti geriausi šio žinomo rašytojo grožinės literatūros, publicistikos kūriniai, šio krašto tyrinėjimo darbai.
2017 metais skaitytoją nudžiugino rašytojo Baranovskio apsakymų ir apysakų rinkinys „Лето тревог и печали“ („Nerimo ir liūdesio vasara“). Knyga žavi kalbos sodrumu ir turtingumu, įdomiais, netikėtais ir gyvenimiškais siužetais. Ką domina rašytojo kūryba, būtinai perskaitykite. Malonumo ir žavesio bus daug. Daug savo knygų rašytojas padovanojo Zarasų viešajai bibliotekai.
Dar Zarasuose rašytojas Vasilijus parašė nuostabią knygą, ji skirta sentikių istorijai, jų tradicijoms. Ši Latvijoje išleista knyga, skirta protopopo šventiko Avakumo atminimui. Joje įkūnyta ir visa sentikystės istorija. Gimė Avakumas Grigorovo kaime, centrinėje Žemutinio Naugardo srities dalyje. Tapo šventiku, tačiau nesugyveno su vietos valdžia ir žmonėmis, nuolat su jais kivirčijosi ir buvo mušamas. Iš provincijos pabėgo į Maskvą, kur suartėjo su aukštesniąja dvasininkija ir caro aplinka. 1653 m., kai patriarchas Nikonas pradėjo pertvarkyti rusų maldų knygas ir bažnytines apeigas. Avakumas stojo į griežtą opoziciją prieš vykdytas reformas ir tapo sentikių vadovu. Patriarchas Nikonas su visa opozicija, ypač su Avakumu, elgėsi žiauriai, tačiau taip tik sustiprino opozicinį judėjimą. Avakumas buvo ištremtas į Tobolsko guberniją, Daūriją (Užbaikalė), Mezenę, Pustozerską.
Tremtyje Avakumas toliau skelbė savo idėjas, pasisakė prieš Nikoną ir carą, kuris esą pasidavęs Nikono įtakai.
Avakumo, nepanorusio nusilenkti prieš tuos, kuriuos laikė savo tikėjimo priešininkais, gyvenimo pabaiga baisi. 1682 m. Avakumas dėl savo tikėjimo buvo sudegintas ant laužo. Po bausmės įvykdymo sentikiai masiškai pradėjo bėgti už Rusijos ribų.
1916 m. sentikių bažnyčia paskelbė jį šventuoju. Avakumas ryškiausias stačiatikių bažnyčios reformos priešininkas. Knygos viršelyje paminklas protopopui Avakumui jo gimtinėje. Paminklą šiam šventikui sukūrė žinomas Rusijoje skulptorius Viačeslavas Klykovas. Paminklas simbolizuoja Avakumo pasiaukojimą ir ištvermę.
Daugelyje Vasilijaus knygų taip pat daug žinių apie sentikius, jų atsiradimo istoriją Latvijoje, Lietuvoje, kitose Rusijos imperijos pakraščiuose. Skaudus ir tragiškas buvo senojo tikėjimo saugotojų likimas Rusijoje ir už jos ribų. Sentikiai, persekiojami už savo tikėjimą, kūrėsi carinės Rusijos pakraščiuose. Daug jų bėgo į Lietuvą, Latviją. Knygoje rašoma, kad 1778 metais į Degučius (Dabar tai Degučių seniūnija, Zarasų rajonas) sentikiai pastatė pirmąją čia cerkvę.
Daug dešimtmečių Degučiuose čia dvasininkais buvo broliai Tunajevai, jie įrašė garbingą puslapį į Lietuvos sentikių istoriją. Apie jų dvasinį žygdarbį daug rašė spauda, buvo leidžiami įvairūs leidiniai. 1933 metais Kaune išėjo leidinys „Sentikystės istorija“, kurios sudarytojas Ivanas Prozorovas. Šioje knygoje rašoma, kad Degučiai tapo dvasiniu traukos centru. Čia stovėjo maldos namai su neįprasta varpine, buvo įrengta senelių prieglauda, viešbutis. Degučių maldos namuose buvo saugomos medinės ikonos, retos knygos, prabangi įranga, šventikų marškiniai. Tačiau visą tai sunaikino sunkūs persekiojimų metai. 1850 metais po ilgų persekiojimo metų šventykla iš viso iš Degučių sentikių buvo atimta.
Ne taip seniai skaitytojas turėjo gražią progą susipažinti dar taip neseniai pasirodžiusia knyga apie Vasilijų Baranovskį. Šioje knygoje visas rašytojo gyvenimo ir kūrybos kelias. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis. Knygos autorius ir sudarytojas Vasilijaus anūkas Aleksandras Baranovskis.
Įstrigo į atmintį knygoje anūko parašyti žodžiai: „Mūsų amžiaus skirtumas pusė amžiaus. Neabejotina, mes su seneliu dėl įvairių dalykų mąstome skirtingai, tačiau visada matome pasaulį vienodai. Tačiau man žmogui, auklėjamam individualizmo epochoje, senelis – ryškus nuoširdumo, dvasinio paprastumo ir ištikimybės įsitikinimams pavyzdys. Šios savybės charakteringos vyresniojo amžiaus kartų žmonėms, tačiau, deja, retai jos sutinkamos šių dienų žmonių kartoje…“
Kelius dešimtmečius teko bendrauti su šiuo rašytoju. Jo išmintis visada padėdavo giliau suprasti gyvenimą, kūrybą, žmones. Paprasčiausiai iš jo galėjai mokytis padorumo, šildytis ta žmogiška šiluma, kurią jis nuolat skleidžia. Jaučiu jam didelę skolą, kurios neįmanoma grąžinti. Ne taip dažnai nusišypso laimė, kai sutinki tokius tikrus žmones.
Šiandien Vasilijus švenčia savo devyniasdešimtmetį. Jis dar darbingas žmogus, kupinas daug kūrybinių sumanymų. Linkiu jam dar daug kūrybinių atradimų.
Vasilijus jau sėkmingai kuriasi Latvijoje. Senatvė gražus gyvenimo tarpsnis. Tačiau solidi metų aukštumas verčia rimtai galvoti apie ateities dienas. Rezeknėje gyvena rašytojo sūnus su šeima. Todėl ir nusprendė Baranovskiai persikelti arčiau sūnaus šeimos, kad vaikai ateityje išvengtų papildomų ir didesnių rūpesčių.
Ramybės uostas lyg tai ir surastas, jis labai patikimas, tačiau net tokiame solidžiame amžiuje šio žmogaus žvilgsnyje matai, balse girdi didelį polėkį, didelius sumanymus. Ramybė senatvėje jam tik sapnuojasi. Jis dažnai susiruošia į pasivaikščiojimus po Rezeknės apylinkes. Pėsčias per dieną nueina apie 6-7 kilometrus. Nuolatos rašo į Rezeknės laikraštį.
Girdėjau jo balse ir ilgesio gaideles mūsų Zarasų kraštui, šiems žmonėms, kuriems jis paskyrė daug dešimtmečių. Kraštui, kuris jam tapo brangus, savas ir artimas. Brangus ir mielas šis žmogus ir mūsų kraštui.
Petras Ivanovas,
Žurnalistas
Nuotraukose: Vasilijaus Baranovskio gyvenimo akimirkos. Vasilijus Baranovskis sentikių konferencijoje su zarasiškais a.a. Aleksandru Volkovu ir Marija Tolstopiatova 2014 metais Rygoje; prieš vienuolika metų vykstančiame sentikių sobore Zarasuose už aktyvų ir nuoširdų darbą Lietuvos Senųjų stačiatikių pomorų bažnyčios aukščiausiosios tarybos pirmininkas Grigorijus Bojarovas padėkos raštą įteikė zarasiškiui rašytojui, poetui ir sentikystės tyrinėtojui Vasilijui Baranovskiui..
Autoriaus nuotraukos
*Draudžiama www.zarasuose.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio administracijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti www.zarasuose.lt kaip informacijos šaltinį ir naudoti aktyvią www.zarasuose.lt nuorodą. Publikuojamų straipsnių autorių nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone, tačiau yra kiek įmanoma tiksli ir neklaidinanti. Už pateiktos informacijos aktualumą ir tikslumą atsako jos pateikėjai, mūsų informacijos šaltiniai. www.zarasuose.lt administracija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi ar pažeidžia įstatymus. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.