Lapkričio viduryje „Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondas“ zarasiškius ir Zarasų krašto svečius pakvietė į gamtotvarkinę talką Zaraso ežero Didžiojoje saloje. Jos metu buvo siekiama išgelbėti į saugomų rūšių sąrašą įtrauktą melsvąjį gencijoną ir atkurti jo išlikimui būtiną buveinę. Dėl ko teko išpjauti dalį savaiminėmis pušelėmis apaugusio sklypo, esančio Didžiosios salos širdyje – hipodromo žiede. Nors pušelių išpjovimas paskatino suklusti vietos gyventojus, svarbu nepamiršti, kad reikia saugoti ne tik medžius, bet ir nykstančias augalų rūšis.
Visų užmiršti nykstantys augalai
„Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo“ atstovas Nerijus Zableckis pasakoja, kad nepaisant stipriai besikeičiančio ir kasmet vis daugiau miestietiško kraštovaizdžio bruožų įgyjanti sala yra išlaikiusi įspūdingą biologinę įvairovę (tiek gamtinių buveinių, tiek ir rūšių). Anot jo, saloje kiekvienas atras nuostabių gamtos kertelių, o žinovai – net ir saugomų ir labai charizmatiškų augalų bei gyvūnų rūšių.
„Pastaraisiais metais Zarasų rajono savivaldybės administracijos pastangos nukreiptos lankytojų patogumui, skirtos infrastruktūros gerinimui saloje, nuveikta ir nemažai gamtotvarkos darbų. Suprantama, kad dažniausiai aktualiausia tampa labiausiai visuomenei į akis krentančių gamtinių objektų – medžių būklė, o kitos „savireklama“ negalinčios užsiimti retos ir kuklios rūšys neretai lieka nuošalyje. Viena iš jų melsvasis gencijonas – nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu saugoma augalų rūšis, įtraukta į Lietuvos ir kitų Europos valstybių saugomų rūšių sąrašus”, – teigia Nerijus Zableckis.
Zarasų ežero biologinė įvairovė
2020–2021 m. „Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo“ specialistai, įgyvendindami tarptautinį projektą „Vandens telkinių Latvijoje ir Lietuvoje ekologinių sąlygų pagerinimas“ (LLI-476 Save Past for the Future), atliko Zaraso ežero Didžiosios salos biologinės įvairovės, želdinių bei pavienių medžių inventorizavimą.
Nustatyta, jog sala pasižymi išskirtine biologine įvairove: gausu gamtinę brandą pasiekusių medžių, Europos Bendrijos svarbos buveinių bei saugomų rūšių. Viena tokių rūšių – melsvasis gencijonas, kurio augavietės identifikuotos centrinėje salos dalyje esančioje sausoje, savaiminės kilmės pušaitėmis užaugusioje buveinėje. Pastaruoju metu melsvojo gencijono populiacijos būklė nuolat blogėjo dėl šioje salos dalyje vis labiau įsigalinčio paprastosios pušies jaunuolyno, kurio šešėlyje nyksta paskutiniai šios saugomos rūšies individai.
Gamtos mokslų daktaro Stanislovo Sinkevičiaus duomenimis, šioje vietoje prieš 20–30 metų buvo nedidelis paaukštėjimas (apie 0,5 ha ploto), kurį stengdavosi išlaikyti atvirą, nes jis buvo priešais teisėjų finišo tribūną (ji išlikusi ir šiandien). Iš šios pozicijos buvo patogu sekti žirgų startą kitoje hipodromo žiedo pusėje bei stebėti pačią lenktynių eigą. Ilgainiui šioje vietoje susiformavo atvira, retažolė pieva su antroje vasaros pusėje kuklius melsvus žiedus keliančiais melsvaisiais gencijonais.
„Tai mūsų valstybės įstatymų ir tarptautiniais įsipareigojimais saugoma rūšis. Prieš kelis dešimtmečius tai buvo pati didžiausia melsvųjų gencijonų augavietė ne tik Zarasų rajone, bet ir vienintelė žinoma šiaurės rytiniame Lietuvos pakraštyje. Čia augo ir žydėjo vos ne 400 žydinčių augalų. Nors melsvojo gencijono populiacija Didžiojoje saloje vis dar sąlyginai gausi, tačiau augalai kasmet vis labiau skursta, vis labiau užgožiami sparčiai besistiepiančių pušaičių. Negaudami pakankamai šviesos, šie saulės šviesą itin mėgstantys ir nuo jos priklausantys augalai skursta, mažėja žydinčių augalų, tad bendra populiacijos būklė sparčiai blogėja“, – pasakoja botanikė gamtos mokslų daktarė Jūratė Sendžikaitė.
Būtent melsvojo gencijono – retos ir charizmatiškos rūšies bei jos gyvybinės aplinkos apsaugai ir buvo skirta šių metų lapkričio 18 d. VšĮ „Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo“ ir projekto partnerių organizuota savanoriška talka. Jos metu beveik 0,5 ha plote buvo iškirsta didžioji dalis sumedėjusios augalijos (krūmai ir paprastosios pušies medeliai), kad melsvojo gencijono augimvietėje vegetacijos laikotarpiu nestigtų šviesos ir šilumos. Tai leis šiems augalams sustiprėti, sėkmingai žydėti ir sunokinti sėklas.
Kodėl melsvasis gencijonas vertas išsaugojimo?
Į saugomų rūšių sąrašą melsvasis gencijonas (lot. k. Gentiana cruciata L.) Lietuvoje įrašytas dar 1962 m. Tačiau praėjus 6 dešimtmečiams – XXI amžiuje mums taip ir nepavyksta užtikrinti šios rūšies išlikimui tinkamų sąlygų, taip, kaip bendromis mokslininkų ir gamtosaugininkų pastangomis pasiekta atkuriant atlantinių lašišų populiacijas.
Tarptautiniu mastu pripažinta, kad pasaulinė melsvojo gencijono populiacija nyksta, dėl vis mažiau aptinkamų generatyvinių – žydinčių ir sėklas brandinančių – augalų. Rūšies išlikimu susirūpinusi Pasaulinė gamtos apsaugos organizacija melsvąjį gencijoną įtraukė į IUCN Raudonąją knygą (saugomų rūšių sąrašą), kurios tikslas – informuoti visuomenę ir politikos formuotojus apie gamtosaugos problemų aktualumą bei padėti vietos ir tarptautinei bendruomenėms stabdyti jautrių rūšių nykimą lokaliai ir globaliai.
Šis liepos–rugpjūčio mėnesiais pražystantis augalas gana vėlai dauginasi tik sėklomis, todėl jiems kenksmingas ne tik augimvietės apleidimas, bet ir pernelyg ankstyvas pievų šienavimas.
Ar turime jaustis atsakingi už retų rūšių išsaugojimą?
Neabejotina, kad gamtos objektų apsauga ir jų likimas rūpi ne tik gamtosaugininkams bei mokslininkams, bet ir plačiai visuomenei, pastebi dr. Jūratė Sendžikaitė. „Deja vietos bendruomenė vis dar apie tai mažai informuota apie jų aplinkoje esančias mažąsias gamtos vertybes. Kartais mums – plačiajai visuomenei – pristinga gamtosauginių žinių arba jos užgožiamos minties – saugok kiekvieną medelį, o visos kita aplink yra tik nereikalingos „piktžolės“. Mums visiems vis dar stinga gamtosauginių žinių ir supratimo, kad apsaugos vertas net ir šis augalėlis, kuris tarsi lakmuso popierėlis atskleidžia ne tik buveinės ir visos mus supančios gamtos būklę. Ir tai tikrai ne nieko neverta „piktžolė“, o rūšis, kurios buvimu gali didžiuotis Zarasų miestas, juk ir ne kiekvienas miestas Lietuvoje tuo gali tuo pasigirti.“
„Niekas net neabejoja, kad reikia saugoti Zarasų rajono garsenybę – senolį Stelmužės ąžuolą bei brandžius medžius (jei tik jie dėl savo būklės nekelia grėsmės žmonėms) ir miškus. Lietuviui visada buvo svarbus medis. Ir nebūtinai tik ąžuolas ar liepa-motinėlė – liaudies dainose apdainuoti ir legendomis apipinti. Bet ar visada susimąstome apie mažąjį mūsų krašto lobyną – taip pat teisę išlikti turinčius žolinius augalus, vabzdžius, grybus ir kitą biologinę įvairovę, ypač tuos, kurių buveinės dėl žmogaus kaltės sparčiai nyksta? Taigi, ar nacionaliniu ir Europos mastu saugomas kuklus augalas melsvasis gencijonas yra tikrai vertas išlikti Zarasų žemėje?“, – kelia klausimus gamtos mokslų daktaras Leonas Jarašius.
Kad melsvojo gencijono išlikimas svarbus, pritaria ir atsakomybę biologinės įvairovės apsaugai jaučianti Zarasų rajono savivaldybės administracija, suteikusi leidimą talkos organizavimui. Buvo suderinta tvarkymo zona (salos centrinėje dalyje esančio „hipodromo žiedo“ viduje esant melsvojo gencijono augavietė) ir veiklos. Savivaldybė įsipareigojo iš tvarkomos teritorijos išvežti talkos metu nupjautą medieną, šakas ir kitą biomasę. Talkos metu buvo atvertos erdvės ir kitų retų bei apyrečių žolinių augalų rūšių – lietuviškųjų „orchidėjų“ – baltijinių gegūnių ir kiaušininių dviguonių bei sporinių induočių – vienalapės driežlielės ir paprastojo varpenio – populiacijoms klestėti. Tai dar viena Zaraso ežero Didžiosios salos gamtos lobyno dalis.
Kas laukia toliau?
„Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondas“ galvoja apie nepabaigtus darbus ir teritorijos ateitį.
Net neabejojame – mūsų partnerė Zarasų rajono savivaldybės administracija pasirūpins, kad:
- išpjauta mediena ir šakos bus laiku išgabentos iš teritorijos;
- suras galimybę šią atvertą erdvę kasmet vėlyvai (rugpjūčio mėn.) šienauti, kol atsigaus daugelį metų pušų šešėlio slopintų melsvųjų gencijonų sveikata, o atsikurianti pieva žavės salos lankytojus spalvingų žiedų gausa;
- mus ir visuomenę pakvies į talką kitų mūsų anksčiau minėtų charizmatiškų rūšių apsaugai;
- nepamirš, kad hipodromo žiedo pakraščio juostą (2–3 m pločio), užkariaujamą kitų augalų rūsių draugystės itin nemėgstančius lendrūnus būtina bent 2–3 kartus per vegetacijos laikotarpį nušienauti, nes kitaip jie negailestingai užkariaus vis didesnius ir didesnius plotus (tokios invazijos jau liūdina ne vieną Europos šalį).
Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo informacija
*Draudžiama www.zarasuose.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio administracijos sutikimo,
o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti www.zarasuose.lt kaip informacijos šaltinį ir naudoti aktyvią www.zarasuose.lt nuorodą.
Publikuojamų straipsnių autorių nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone, tačiau yra kiek įmanoma tiksli ir neklaidinanti. Už pateiktos informacijos aktualumą ir tikslumą
atsako jos pateikėjai, mūsų informacijos šaltiniai.
www.zarasuose.lt administracija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi ar
pažeidžia įstatymus. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.
